Šią savaitę Kopenhagoje, Briuselyje ir Berlyne vyksta įtempta politinė diskusija, kaip išgelbėti Europos pramonę po to, kai Vokietija paskelbė žadanti uždaryti dar keletą įmonių, ir kai Senojo žemyno pramonei apskritai gresia rimtos krizės pasekmės. Deja, Lietuvoje šia tema rimtų diskusijų nevyksta – nei tarp politikos ar verslo elito, nei žiniasklaidoje, nei tarp akademinio pasaulio atstovų.
„Kol kas Lietuvos augimas grįstas skolinimusi ir pasiskolintų pinigų nukreipimu į trumpalaikį vartojimą, bet ne į ilgalaikes investicijas. Panašus vaizdas bus regimas ir per artimiausius dvejus metus – juk nuo kitų metų gyventojai dar turės galimybę pasiimti dalį antroje pensijų pakopoje sukauptų lėšų. O šios lėšos, remiantis preliminariomis apklausomis, bus skirtos vartojimui“, – teigia ekonomistas ir verslininkas Sigitas Besagirskas.
Jam antrina profesorius Šarūnas Liekis, pabrėždamas, jog paskutiniaisiais dešimtmečiais Lietuvos vystymas buvo paliktas ES projektų planuotojų malonei ir jų ideologiniams prioritetams. Tačiau nebuvo šalies interesais ir poreikiais grįstų projektų – susijusių su infrastruktūros plėtra, industrializacija, gynybos pramonės vystymu, technologijų gamybai įsigijimu. Politikai net nebandydavo drįsti to planuoti. Vyravo politikos pavaldumo ekonomikai logika. Tokiu būdu politinė klasė tiesiog neturėjo noro, supratimo ir kompetencijos įgyvendinti rinkėjų valios gyventi sparčiai besivystančioje ir technologijas kuriančioje valstybėje.
Kyla klausimas: ar mes turime nusileisti Trumpo diktatui, ar priartėti prie Pekino ir derėtis dėl palankesnių sąlygų? Ar bandyti kelti ekonomiką vystant gynybos pramonę?
Lietuva turi siekti sau optimaliausio tarptautinės konjunktūros varianto. Deja, nesame net girdėję, kokia yra mūsų pozicija JAV tarifų klausimu. Ir vėl mes nieko negalime…, net bijome pareikšti, jog turime savų norų. Vyrauja mąstymas, kad tenkindami partnerių interesus, galime daugiausia laimėti. Deja, šitaip galvodami, save pasmerkiame trečiarūšiams darbams ir niekingoms pelno maržoms.
Didžiausią įtaką Europos apsisprendimo procesams daro Vokietijos pramonė ir naujasis šios šalies kancleris Frydrichas Mercas. Vokietija dabar išgyvena sunkmetį dėl JAV muitų tarifų ir paaštrėjusios konkurencijos iš Kinijos. Vis dėlto Berlynas, įtakojamas pramonės atstovų, renkasi pragmatinį kelią ir ieško kompromiso su Pekinu. Juk visi pripažįsta, kad beveik 70 procentų medžiagų baterijoms gaminti yra importuojamos iš Kinijos.
Anot Sigito Besagirsko, ekonomikoje, kaip ir gyvenime, veikia labai paprasti dėsniai: norint būti geriausiu, reikia ir darbuotis su geriausiais. Niekas nesiunčia krepšininkų treniruotis į Tailandą, o slidininkų – į Keniją. Taip ir ekonomikoje – didžiausią inovacijų ir ekonomikos augimo potencialą matome Azijos rinkose, o ypač – Kinijoje; tą akivaizdžiai patvirtina ne tik skaičiai, bet ir didžiųjų ES valstybių vadovų retorika, ES verslininkų veiksmai. Kinija vienareikšmiškai yra geidžiamiausias bet kurios valstybės partneris. Lietuva šiame kontekste atrodo kaip vienintelė balta varna, ir ši varna labai užsispyrusi. Kyla klausimas: ar elgimasis kitaip negu kitos pasaulio valstybės yra gilios išminties požymis? Ir kaip ši „gili išmintis“ praktiškai atsiliepia Lietuvai?
Sustabdytas eksportas į Kiniją (su labai minimaliomis išimtimis, pavyzdžiui, su kai kurių lazerių eksportu) 2024 metais preliminariai būtų siekęs nuo 400 iki 650 mln. eurų; dalinis importo ribojimas (dėl kurio Lietuvos įmonės dalį Kinijos gaminių ir komponentų yra priverstos pirkti per tarpininkus) produkciją pabrangina 8–10 procentų. Drastiškai krito investicijos į Lietuvą, paspartėjo kapitalo išplaukimas iš mūsų šalies. Kiek tai mums kainavo? Jokių objektyvių skaičiavimų niekas nesiėmė, gajos tik politikų spekuliacijos, apsiribojančios posakiu: „iki pusės procento nuo BVP“. Deja, atskirų didesnių įmonių atliktos apskaitos parodė, jog net kiekvieno atskiro eksporto sektoriaus (maisto, baldų, optikos gaminių) nuostoliai siekia kur kas daugiau negu „iki pusės procento nuo BVP“. Jau nekalbant apie tai, kiek mes kasmet prarandam dėl pabrangusio importo ir kritusių investicijų. Lietuvos ekonomika ir žmonės patyrė milijardinių nuostolių dėl atvirai nekompetentingos ir avantiūristiškos valdžios veiklos 2020–2025 metais.
Šiame kontekste Lietuvos pozicija išlieka neaiški. Nors naujoji vyriausybė savo programoje išsikėlė tikslą normalizuoti santykius su Kinija, kol kas tebedominuoja kategoriška „vertybinė“ pozicija, užkirtusi Lietuvos pramonei galimybes tiesiogiai derėtis dėl palankių tiekimo sąlygų iš Azijos. Be to, dėl neapgalvoto politinio sprendimo, susijusio su Taivaniu, Lietuvos žemės ūkio ir maisto pramonei pelningos Kinijos rinkos durys užsitrenkė. O „vertybiškai teisingas“ Taivanas dabar vykstančio Rusijos–Ukrainos karo metu tapo vienu didžiausiu rusiškos naftos importuotoju.
„Tik pradėję įsitvirtinti Kinijos rinkoje ir ėmęsi sėkmingai eksportuoti pieno ir mėsos gaminius, grūdus, pašarus, žuvį ir kitą produkciją, praradome labai didelį pajamų šaltinį“, – sako ūkininkas Raimondas Antanaitis.
Žinoma, tai turi didelį poveikį ir konkurencingumui bei investicijoms. Štai Estija ką tik sulaukė naujo investuotojo iš Kanados, „Neo Materials“, kuris Narvoje gamins magnetus, skirtus Vokietijos automobilių pramonei. Pagrindinės perdirbimo technologijos yra atsivežtos iš Kinijos. Tuo tarpu Lietuva pasirinko gana sudėtingą ir keblų kelią pritraukti strateginėms investicijoms į puslaidininkių pramonę iš Taivano. Nors ekspertai pripažįsta, kad puslaidininkiai yra labai svarbi strateginė kryptis, vis dėlto globali konkurencija dėl aukščiausių technologijų yra labai arši, taigi Lietuvai bus labai sunku pritraukti ir išlaikyti strateginius investuotojus. Pavyzdžiui, JAV „Intel“ investicijos į Lenkiją neatkeliavo, nes JAV pradėjo teikti prioritetą investicijoms savo pačių šalyje. Taivanio investicijos puslaidininkių gamybos srityje nukeliavo į Vokietiją, mat čia buvo siūlomos didžiulės subsidijos.
Lietuvoje ankstesnė vyriausybė buvo sukūrusi mitą, jog „Teltonikos“ gamykla su Taivano pagalba kurs pažangiausius naujosios kartos puslaidininkius. Tuo tarpu netgi JAV nepavyksta susiderėti su Taivanu dėl technologijų perdavimo: mat vyriausybė šalies, kurioje svarbiausias technologijas kuria valstybiniai institutai, geriausius sprendimus nori pasilikti sau – kaip strateginį resursą. Taivano vadovams svarbiausi yra savų gamintojų interesai, o ne Lietuvos politikų fantazijos.
Antroji priežastis yra aukšta elektros kaina ir ekonominio mąstymo nebuvimas. Kur kas parankiau yra statyti puslaidininkių gamyklą Olandijoje, jau sukūrusioje klasterius ir siūlančioje patrauklesnes mokestines sąlygas.
Kai kurie ekspertai teigia, kad mūsų vyriausybės perdėtas dėmesys „Teltonikos“ gamyklai buvo visai nepagrįstas. Vertėjo labiau padėti mūsų pramonei automatizuotis, pagerinti įrangą ir neužkirtinėti bendradarbiavimo galimybių su Kinija.
Vokietijos ir Švedijos pramonės vystymo modelis byloja, kad geopolitines fantazijas vertėtų atskirti nuo ekonominių interesų. Ekonomika turi būti nepriklausoma nuo siaurų ideologinių ir partinių interesų. Derybose verta turėti aiškią poziciją ir kartu su stambesniais žaidėjais atstovauti savus interesus.
Net Vokietijos „žalieji“, labiausiai kritikuojantys Kiniją dėl žmogaus teisių pažeidinėjimų, sutiko atnaujinti dialogą su Pekinu ir pereiti prie pragmatinių santykių. Štai spalio viduryje planuojami susitikimai Briuselyje tarp Europos ir Kinijos parlamentų atstovų. „Žalieji“ pripažįsta, kad ir Europos energetikos transformacijai bei gynybai reikės patikimų tiekimo linijų, kurių šiuo metu tiesti JAV administracija net neketina.
Lietuvoje, be retorikos apie santykių atkūrimą su Kinija, konkrečių žingsnių nematyti. Lietuvos pramonės atstovams dar teks palaukti naujos vyriausybės pozicijos, susijusios su Europoje vykstančia pramonės transformacija. Tik neaišku, ar jos sulauksime – juk Lietuva mylima ir ja rūpinamasi tik išimtinai retoriškai ir stipriai mušantis į krūtinę. Taigi belieka atidžiai stebėti, ar nuo tų smūgių nesustos šalies širdis – ekonomika.
Autorius yra ekonomistas.
