Iš Mančesterio kilęs Jim McGeever – jau trečiąkart kaunietis, ir šį miestą laiko savo namais. Namais, kuriuos, be abejo, nori gražinti ir tobulinti. Netikėtų, bet labai įdomių idėjų pokalbio metu pažėręs britas gyvenimiškos ir profesinės patirties sėmėsi ne vienoje pasaulio šalyje, tad akivaizdu, kad kalba pasikaustęs faktais, o ne fantazijomis. Jei perskaitę interviu pagalvosite, kad Kaunui tikrai reikėtų „Šešių rankos paspaudimų teorijos“ muziejaus, praneškite – rašysime peticiją!
Ką veikei iki apsilankymo Kaune? Kas lėmė sprendimą čia pagyventi?
Didžiojoje Britanijoje užsiėmiau naujų verslų plėtojimu ir rinkodara. Taip pat turiu savanoriško darbo patirties tarptautinėse paramos organizacijose – „Oxfam“, „Friends of the Earth“, CRISIS. Sovietų bloko istorija, Rytų ir Centrinės Europos šalys mane domino ne vienus metus, tad, atsiradus galimybei padirbėti jaunoje šalyje, kuri neseniai buvo Sovietų Sąjungos sudėtyje, negalėjau jos atsisakyti.
Pirmąkart į Lietuvą atvykau kaip Didžiosios Britanijos remiamas savanoris – dvejus metus dirbau Kauno nevyriausybinių organizacijų paramos centre. Jis veikė Gimnazijos ir Šv. Gertrūdos gatvių kampe, šalia Istorinės prezidentūros. Grįžau 2003-aisiais ir iki 2008-ųjų dirbau su nevyriausybinių organizacijų vystymo projektais ir ES projektais Kauno miesto savivaldybėje.
Taigi dabartinis mano gyvenimo periodas – trečias kartas Kaune. Nuo 2012-ųjų čia dirbu transporto ir mobilumo srityse, taip pat dėstau kūrybinį ir techninį rašymą, strateginių miesto vystymo projektų valdymą.
Įkvepianti patirtis! Ar kaupei ją ir kitose šalyse?
„Pilnu etatu“ gyvenau ne tiek ir daug šalių, bet nemažai keliavau ir daug laiko praleidau Indijoje, Nepale, Honkonge, keletoje Pietryčių Azijos šalių, Australijoje, Naujojoje Zelandijoje, kiek trumpiau – Jungtinėse Valstijose. Darbo reikalais esu aplankęs 26 iš 28 Europos Sąjungos šalių, bendradarbiavau su nevyriausybinėmis žmogaus teisių organizacijomis Armėnijoje, Azerbaidžane, Gruzijoje, Baltarusijoje, Rusijoje.
Kiekvieną savaitę paskaitose bendrauji su Kauno studentais. Kokia tai patirtis? Kaip manai, ar gavę diplomus jie liks šiame mieste ir kurs jį savo rankomis?
Kai dirbau nevyriausybinių organizacijų sektoriuje, nemažai dėsčiau verslo administracijos principus, rinkodaros, kapitalo pritraukimo pagrindus – kaip formuluoti mintis, pristatyti idėjas ir taip toliau. Vėliau tapau Vytauto Didžiojo universiteto ir Kauno technologijos universiteto lektoriumi, esu skaitęs paskaitas ir ISM, Vilniaus universitete.
Kalbant apie tai, ar studentai liks Kaune, – žinoma, reikia to tikėtis. Dažnai diskutuojame apie miesto įvaizdį, kalbame apie tai, ko jaunimui čia trūksta ir kas priverstų likti baigus studijas. Esmė tame, kad jauni žmonės nori būti vertinami ir jaustis svarbūs miestui. Taigi kaip galima neturėti omenyje keliasdešimties tūkstančių studentų, kai strateguoji Kauno ateitį? Nekalbu jau apie tūkstančius mokinių. Vis dėlto, man atrodo, į šią visuomenės dalį žiūrima pro pirštus. Pastaraisiais metais žmonių išvykimo iš Kauno greitis buvo 1 000 per mėnesį. Man atrodo, reguliarūs debatai ar atviras pokalbis apie tai, kas liečia jaunus žmones ir jiems rūpi, nepakenktų.
Ar yra kažkas, ko dabartiniams studentams, tavo manymu, reikėtų atsikratyti – turiu omenyje jų mąstymo būdą, požiūrį į darbą?
Lietuvos švietimo sistema tam tikrais atvejais gali būti vertinama kaip gana autokratiška, o tai pasireiškia studentų kaip individų slopinimu, jie ne visuomet drįsta pasisakyti, klausti ar nesutikti su tuo, kas jiems pristatoma. Tikiuosi, įkvepiu juos sakyti tai, ką iš tiesų mano, neslėpti jausmų ir nebūtinai priimti tai, ką dėstau, už gryną pinigą. Turiu pasidžiaugti tuo, kad, atlikdami kūrybines užduotis, mokiniai ir studentai dažniausiai mane nustebina iniciatyvumu ir inovatyvumu. Sugebėjimų jaunimas turi, tik reikia suderinti juos su pasitikėjimu savimi ir nebijojimu stovėti rampos šviesoje!
Dažniausiai mieste tave galima išvysti ant dviračio. Kurie maršrutai Kaune – tavo mėgstamiausi?
Ilgiems žygiams renkuosi maršrutą nuo Santakos palei Nemuną iki Šančių pabaigos, tuomet tiltu persikeliu į Panemunę. Dar mėgstu važinėti iš centro į Vilijampolę ir Lampėdžius, per Marvelę – į Kačerginę. Aišku, urbanistinis Laisvės alėjos takas mano mėgstamiausias, be to, jis – pirmasis Kaune!
Vis girdžiu apie planuojams naujus maršrutus mieste, ne jo apylinkėse – norėčiau, kad kalbos virstų darbais. Tai paskatintų žmones dažniau, ne tik savaitgaliais ir laisvalaikiu, rinktis dviratį. Daugelį metų gyvenau Londone, ten dviratininkai – savimi pasitikintys eismo dalyviai. Čia gatvėje juos išvysi retai, nes vairuotojai ne tokie tolerantiški. Štai kodėl dauguma dviračių takų yra skirti laisvalaikiui – tai privalo pasikeisti. Reikia, kad vairuotojai suprastų, kad jie nėra kelių savininkai.
Ar Kauno gyventojai pakankamai daug jėgų ir laiko skiria miestui formuoti ir reformuoti? Gal jiems reikėtų suteikti daugiau teisių? Ar tai vis dėlto entuziazmo reikalas?
Iš dalies į šį klausimą atsakiau kalbėdamas apie moksleivius ir studentus. Nevertėtų pamiršti, kad pernai Kauno gyventojai išrinko naują miesto tarybą, ir, remiantis demokratijos principais, tie patys gyventojai turėtų stebėti, ar valdininkai elgiasi taip, kaip žadėjo. Jei ne, galima pabelsti į duris ir paklausti, kodėl ne. Manau, dalyvavimas formuojant miestą nuo to ir prasideda – tiek municipaliniu, tiek valstybiniu lygmenimis.
Visos smagios, įdomios, prasmingos iniciatyvos, vykstančios mieste, yra entuziazmu pagrįstos miestiečių idėjos. Taigi nemanau, kad reikia daugiau teisių. Gal tik praverstų, ir kartu įkvėptų naujoms iniciatyvoms, galimybė patiems kontroliuoti viešąsias erdves.
O kaip Kaunui save pristatyti užsienio turistams? Kas, tavo manymu, suveiktų?
Nežinau atsakymo į klausimą „kas Kauną parduotų užsieniečiams“ – juk tiek daug miestų iš esmės siūlo tą patį. Tad, norint nebūti dar vienu miestu, į kurį skraidina pigios oro linijos, galbūt vertėtų pagalvoti apie Kauną kaip vietą, į kurią smagu atvykti traukiniu? Su „Rail Baltic“ atsiranda galimybė atvažiuoti čia kad ir iš Berlyno – tai nuostabi galimybė prisistatyti pasauliui. Tarp Kauno ir Berlyno nesunkiai rastume sąlyčio taškų, kad ir dėl tarpukario – Kaunas tuomet tapo sostine ir sužydėjo, o Berlyne tuomet klestėjo Veimaro kultūra. Kol kas nesu matęs, kad kas nors plėtotų panašias idėjas.
Apskritai miestui reikėtų tiesiog patobulinti tai, kas jau yra, – kad ir informaciją, suteikiamą muziejuose ir meno centruose. Ne tiesiog išversti į anglų kalbą, bet ir gerinti informacijos kokybę, kiekybę. Į tai, ką siūlome, reikia pažiūrėti kūrybiškai. Jei jau didžiuojamės tuo, kad turime daug muziejų, padarykime juos įdomius užsieniečiams.
Arba kodėl gi neįkūrus muziejaus, skirto lietuvių pasiekimams pasaulyje tyrinėti ir pristatyti? Turime galybę istorijų apie tai, ką iš Lietuvos kilę žmonės nuveikė, kaip jie išgarsėjo iš čia išvykę. Muziejų galima dalyti kategorijomis – mokslas ir švietimas (Alberto Einsteino reliatyvumo teorijai įtakos turėjęs jo dėstytojas Hermanas Minkovskis, Noamas Chomskis); muzika ir menai (Bobas Dylanas, Leonardas Cohenas, Jurgis Mačiūnas, Brianas Epsteinas, Anthony Kiedis, Pink), teatras ir scenos menai (Seras Johnas Gieguldas, Lawrence’as Harvey) ir taip toliau. Galėtume šį projektą pavadinti „Šešių rankos paspaudimų teorija“ – tai reikštų, kad iš esmės visi vos per kelis kitus asmenis gali susipažinti su žmogumi, kilusiu iš Lietuvos.
Turbūt draugai Anglijoje ir kitur užsienyje vis paklausia, kaip ta Lietuva. Ką atsakai? Ar atsakymas per keliolika metų pasikeitė?
Labai pasikeitė! Iškart po nepriklausomybės atkūrimo „viliojo“ prastas aptarnavimas ir tai, kad ant tavęs parduotuvėse šaukdavo pardavėjos, – tikrai smagu būdavo, ypač „Skalsoje“. Miestas transformavosi, tad dabar dažniau kalbu apie tai, kaip čia saugu, kaip lengva Kauną pasiekti ir kiek čia gerų vietų pavalgyti ar pasėdėti – pavyzdžiui, „Vingiu Dubingiu“. Žinoma, atvykstantiems iš svetur įdomu ir tai, kas vis dar nepasikeitė.
Dėstymas – ne pagrindinė tavo veikla, daug dirbi su transporto ir mobilumo vystymo projektais. Kokius čia matai tikslus?
Kartais tikslus kelti jau per vėlu. Pavyzdžiui, man neramu dėl Laisvės alėjos rekonstrukcijos – pažiūrėjus į naująjį grindinį atrodo, kad jis paruoštas automobiliams važinėti, o ne pėstiesiems vaikščioti. Nesvarbu, kas sakoma viešai, – tiesiog žiūriu į projektuotojų darbą ir analizuoju. Ir tai man nesako, kad miestas prioritetą teikia pėstiesiems ir dviratininkams.
Apskritai norėčiau, kad Kaunas taptų žaliausiu ir švariausiu Lietuvos miestu. Tam reikia atliepti gyventojų lūkesčius. Grįžkime prie dviračių – skaičiai gerėja, bet takų vis dar trūksta, kaip ir vietų dviračiams pastatyti bei stoginių. Kodėl gi kuris nors iš didžiųjų Kauno universitetų negalėtų įrengti bent vienos 100-ą dviračių talpinančios stoginės? Kartais juokauju, kad prekybos centruose prekių vežimėliai labiau gerbiami ir saugomi nei dviračiai.
Taip pat būtų smagu, jei mieste liktų mažiau vietų automobiliams pasistatyti, būtų išspręstas nelegalaus automobilių statymosi klausimas, o pėsčiųjų takai taptų takais pėstiesiems, o ne kliūčių ruožais.
Pašnekovą kalbino Kotryna Lingienė
Interviu publikuotas „Kaunas pilnas kultūros“ 2016 m. 12 nr.
Donato Stankevičiaus nuotr.
