Kaip ir dauguma Vidurinėje Azijoje interesų ieškančių valstybių, Kinija siekė šią teritoriją traktuoti kaip vieną visumą, kurioje ji gali išgauti gamtinius išteklius ir pelningai parduoti savo prekes. Šis regionas – kai manokma – tai tuščias lapas, kuriame Pekinas gali kurti infrastruktūrą savo reikmėms, nekreipdamas dėmesio į įvairialypius jo gyventojus.
Tačiau vis didėjanti penkių regiono šalių įvairovė ir augimas, taip pat jų tarpusavio konfliktai dėl žemės, vandens ir požiūrio į išorinį pasaulį mažina Pekino metodų efektyvumą. Dėl to jis priverstas pereiti prie labiau konkrečioms šalims pritaikyto požiūrio, o tai savaime verčia keisti Kinijos ppžiūrį dėl ryšiių tarp Azijos ir Europos. Tai savo ruožtu verčia keisti Pekino santykius ne tik su Vidurio Azijos šalimis, bet ir su Rusija, Afganistanu, Iranu ir Pietų Kaukazu.
Tačiau net ir naujas, labiau su konkrečiomis šalimis susijęs Pekino požiūris kelia problemų, nes dėl Kinijos veiklos kai kuriose šalyse skundžiamasi. Esą Kinija piktnaudžiauja savo padėtimi, o kitose šalyse Pekinas teikia pirmenybę vienoms šalims prieš kitas, taip didindamas įtampą.
Nuo 1991 m., kai Centrinės Azijos šalys tapo nepriklausomos, ir ypač per pastarąjį dešimtmetį, Pekinas smarkiai išplėtė savo veiklą regione, skatindamas plėtoti transporto infrastruktūrą, jungiančią Kiniją su Vakarais, aplenkiant Rusiją; siekdamas išgauti išteklius, įskaitant naftą, dujas ir ypač vandenį; ir, kur įmanoma, išstumdamas kitas šalis, kad taptų įtakingiausia išorės šalimi regione.
Tai darydama Kinija ėmėsi viso regiono mastu taikomo požiūrio, grindžiamo savo ekonominės įtakos, noro papirkti (minimų šalių) elitą ir karinės galios įtvirtinimu, kad pasiektų savo interesų.
Kai kurie Kinijos žingsniai regione atnešė jai didžiulių laimėjimų, įskaitant naujų geležinkelio linijų ir transporto mazgų statybą (žr. EDM, 2020 m. balandžio 23 d.); smarkiai išsiplėtusią prekybą, nors ir ne tiek, kiek teigia Pekinas (Eurasianet, liepos 19 d.); Kinijos karinių ir privačių karinių pajėgų įvedimą kai kuriose šalyse (žr. EDM, 2021 m. kovo 25 d.); ir stiprėjantį jausmą, kad Kinija, o ne Rusija, tampa svarbiausia galia Vidurinėje Azijoje (Asiais.ru, 2021 m. balandžio 27 d.; žr.)
Tačiau plečiantis Kinijos buvimui, daugėja ir su juo susijusių problemų; daugėja ženklų, kad jos ateitis regione yra kur kas mažiau šviesi, nei daugelis Pekine tikėjosi.
Keliose Centrinės Azijos šalyse ne tik kilo antikiniškos riaušės (Ia-centr.ru, žiūrėta spalio 24 d.; Globalaffairs.ru, 2020 m. rugsėjo 7 d.), bet ir Pekinas buvo įtrauktas į du rimtus teritorinius susidūrimus regione. Pirmasis susijęs su Kirgizijos ir Tadžikistano teritoriniu ginču. Čia Kinija buvo priversta neigti, kad yra kaip nors susijusi su konfliktu, tačiau dabar pareiškė remianti Kirgizijos teritorinį vientisumą – tokia laikysenos kaita kenkia jos pozicijai Tadžikistane (24.kg, rugsėjo 20 d.).
Antrasis klausimas susijęs su padėtimi pačiame Tadžikistane, kur pablogėjo sąlygos Gorno Badachšano regione palei Afganistano sieną, būtent toje teritorijoje, kur Kinija atidarė karinius objektus ir pažadėjo padėti stabilizuoti padėtį (Fergana.agency, kovo 14 d.; žr. EDM, gegužės 24 d.).
Trys papildomi klausimai artimiausiais mėnesiais gali sukelti dar daugiau problemų. Pirma, Kinija, kuri kenčia nuo vandens trūkumo savo vakariniuose regionuose, užblokavo vandens srautą į Kazachstaną ir susitarė su Tadžikistanu dėl vandens importo, nors visas regionas susiduria su sausra. Šie veiksmai sukėlė nerimą visose regiono šalyse, kurios mano, kad šie veiksmai kelia grėsmę jų ateičiai (Ritmeurasia.org; Stanradar.com, 2021 m. birželio 13 d.).
Reaguodama į tai, Kinija, kaip ir visos kitos išorės galios, paragino stiprinti regioninį bendradarbiavimą, tačiau ekspertai abejoja, ar tai bus įmanoma, ir netgi teigia, kad Pekino dalyvavimas apsunkino regiono šalių konfliktų sprendimą (Stanradar.com, 2021 m. kovo 8 d.).
Antra, augantis Centrinės Azijos šalių, kurios, kaip galima tikėtis, taps išsiplėtusia Kinijos prekių rinka, gyventojų skaičius reaguoja taip, kaip Kinija nenumatė. Dėl to kiniečių dalyvavimas regione yra mažiau naudingas, nei Pekinas tikėjosi. Iki šių metų Kinija importavo dujas iš Uzbekistano, tačiau 2022 m. rugsėjį Uzbekistano prezidentas Šavkatas Mirzijojevas paskelbė, kad jo šalis nebeeksportuos nei medvilnės, nei dujų ir taip elgsisi dėl savo gyventojų poreikių (Kun.uz, rugsėjo 22 d.). Tikėtina, kad kitos regiono šalys, didėjant gyventojų skaičiui ir ieškant alternatyvių Kinijai rinkų, paseks šiuo pavyzdžiu, o tai apribos Pekino siekius regione.
Trečia, kadangi Pekinas buvo priverstas laikytis labiau su kiekviena šalimi susijusio požiūrio, jis akivaizdžiai teikė pirmenybę vienoms šalims kitų sąskaita. Bene labiausiai tai susiję su Kazachstanu, kuriam Kinijos valdžios institucijos nusprendė leisti Pekino dienraštį „People’s Daily” kazachų kalba. Tai gali padėti Kinijai rasti draugų Kazachstane, tačiau kitose Vidurinės Azijos šalyse greičiausiai kils klausimų, kodėl Pekinas tai daro dėl kazachų, o ne dėl jų, o tokia reakcija nepadės Kinijai įgyti daugiau galimybių plėsti įtaką regione (365info.kz, 2021 m. rugsėjo 4 d.).
Šiems klausimams skverbiantis per įvairias regiono politines sistemas, tikėtina, kad bus dar daugiau diskusijų apie Kinijos represijas prieš tiurkų tautas Sindziange ir jos imperialistinę politiką Tibete ir apskritai visur – tai, kas smarkiai apribos Pekino galimybes plėsti savo įtaką Vidurinėje Azijoje Tai galimai komplikuos santykius su atskiromis šalimis ir visu regionu.
Nepaisant to, Kinija daro spaudimą ir netgi siekia plėsti ryšius su iš esmės izoliuotu Turkmėnistanu (Turkmenistan.gov.tm, rugsėjo 21 d.; Eurasianet, kovo 25 d.).Visgi, sunku nesutikti su įžvalgomis, kad numatytas pergalingas Kinijos „ilgasis žygis” Vidurinėje Azijoje susidūrė su problemomis, o tos pergalės gali ir nebūti (Eurasianet, rugsėjo 27 d.).
Paul Goble yra buvęs JAV Valstybės Departamento vadovo pavaduotojas
Eurasia Daily Monitor
