Ekspremjerė Ingrida Šimonytė socialiniame tinkle Facebook pareiškė nekandidatuosianti į Tėvynės sąjungos-Lietuos krikščionių demokratų (TS-LKD) partijos pirmininkus.
„Kadangi informacijos, o ypač gandų srautai srūva įvairiomis kryptimis labai intensyviai ir kartais ima gyventi savo savarankišką gyvenimą, kad nereikėtų spėlioti, apačioje įkeliu savo atsakymo sekretoriatui tekstą. Jis ir bus visi mano komentarai šiuo klausimu šiais metais,” rašo I Šimonytė.
„Mielieji, Pirmiausia dėkoju už stiprų Jūsų tikėjimą tuo, kad galėčiau būti tinkama TS-LKD pirmininkės pareigoms. Bendruomenės pasitikėjimas ir tikėjimas buvo juntamas, įkvėpė ir palaikė visą pastarąjį laikmetį, kai teko imtis atsakomybės už mūsų valstybės kasdieną iššūkių kupinais laikais. Manau, kad šį laikotarpį praėjome aukštai pakelta galva ir ne dėl TSLKD dažnai pripaišomos kaži kokios visažinystės, o todėl, kad nepaisant išbandymų ir savo pačių klaidų, visą laiką siekėme vieno – kuo geriau tarnauti Lietuvai, siekti jos saugumo, pažangos ir klestėjimo. Spręsti tuos klausimus, kurių sprendimas galbūt dabar atims vieną kitą populiarumo tašką, bet duos Lietuvai ilgalaikę naudą.
Dėl tokio supratimo esu šios bendruomenės dalimi jau daug metų. Dėl tokio supratimo prieš dvejus metus prisijungiau prie partijos ir oficialiai. Nekartą pakeliui esu sakiusi, kad pasibaigus Gabrieliaus Landsbergio kadencijai tapti partijos pirmininke nesieksiu ir į partiją įstojau ne dėl to. Žinoma, gausus būrys skyrių iškėlęs kandidatūrą lėmė būtinybę dar ir dar kartą apmąstyti šį klausimą. Visgi, nepaisant didžiulio man parodyto pasitikėjimo, partijos pirmininko rinkimuose apsisprendžiau nedalyvauti.
Nenoriu, jog mano nuoširdus laiškas Jums pataptų antraštėmis paslepiančiomis esmę, tad priežastis, kurių yra ne viena, bandysiu apibendrinti taip – svarbu, kad vyktų tikri rinkimai, o juose nugalėtų tinkamesnė vizija, o ne tiesiog autoritetas ar gebėjimas mobilizuoti “prieš”. Tinkamesnė bendruomenės ir rėmėjų, o ne pašalinių stebėtojų ar (ypač) konkurentų ir oponentų nuomone. Tėvynės sąjunga, skirtingai nuo daugelio kitų partijų, visada buvo daugiau nei vienas žmogus, vienas lyderis, vienas asmuo, aplink kurį sukasi viskas – tai bendruomenė ir jos veiklos rezultatas turi būti bendraveikos rezultatas.
Šis metas yra geras momentas diskutuoti, koks yra bendruomenės tolesnio veikimo kartu tikslas: bandymas inkapsuliuotis tam tikrose dogmose (“geriau mažiau, bet savų”), priimti pasaulį su visais tenkančiais iššūkiais, kartais ir nevisai suprantamais, ar dar koks. Man atrodo, kad iki šiol gebėjimas priimti kaitą, net tada, kai ji nebūtinai džiugina, suprasti, kad konservatizmas nėra bandymas sulaikyti upę nuo bėgimo, buvo partijos stiprybė. Gebėjimas išsilaikyti saiko vagoje, užuot bandžius būti didesniu kraštutinumu už kraštutinumą. Gebėjimas kartais jeigu ne derinti, tai tiesiog sutalpinti skirtingas nuomones – taip pat. Nes vienintelis klausimas, kuriuo skirtingų nuomonių bendruomenėje niekada nebuvo ir negali būti, yra Lietuvos Laisvė ir Nepriklausomybė. Noriu tikėti, kad taip ir išliks.
Po labai intensyvių ketverių tarnystės Lietuvai metų norėčiau skirti šiek tiek laiko (savi)refleksijai ir žvilgsniui iš šalies. Nenoriu, kad tai taptų politinės kovos elementu. Žinoma, kad aktyviai dirbsiu Parlamente, tačiau tuo pačiu ir bandysiu skirti laiko viskam tam, kas per pastaruosius ketverius metus kentėjo mano dėmesio ir laiko stoką. Kartu mano patirtis ir žinios niekur iš bendruomenės neišnyks ir, tikiuosi, bus vertingos apmąstant ateities darbus,” – rašo politikė.
