Alytus – tvariai augantis galimybių miestas. Bent jau tokia vizija yra piešiama oficialiuose miesto dokumentuose. Tačiau konkretūs savivaldybės administracijos sprendimai dėl miesto infrastruktūros plėtros verčia kelti klausimą, ar vizija nevirs tik žaliosios miglos pūtimu?
Su mano atstovaujama organizacija susisiekė vieno iš Alytaus mikrorajonų – Kurorto – seniūnaitijos gyventojai, pasidalindami nuostabą keliančia istorija. Apeinant teisės aktus Alytuje ketinama šalia dviračių tako, nutiesto palei kairiąją Nemuno krantinę, įsprausti gatvę. Gatvės įrengimas reikalautų paaukoti rekreacinį potencialą turinčią teritoriją ir keltų grėsmę Nemuno pakrantės ekologinei būklei.
Planai kaitaliojami pagal principą „žuvelei paliepus, man panorėjus”?
Visi Alytaus miesto gyventojai ir svečiai vaikštinėdami ar važiuodami dviračiu Nemuno pakrante gali įsitikinti, kad krantinės dalyje, kuri prasideda nuo Dzūkų gatvės ir eina Lietuvos tūkstantmečio tilto link, šalia rekreacinio dviračių tako nėra įrengta jokia gatvė. Iš kairės – dviračių takas ir vaizdinga Nemuno pakrantė, iš dešinės – individualūs gyvenamieji namai.
Jokios gatvės nėra numatyta ir naujausios redakcijos Bendrajame plane, kurį Alytaus miesto savivaldybės taryba paskutinį kartą tvirtino pernai metų gegužę.
Tačiau buvęs miesto vyr. architektas su šia realybe, panašu, nesutinka. Jis savivaldybės biudžeto lėšomis Nemuno krantinėje rekreacinį potencialą turinčios zonos sąskaita suformavo žemės sklypą gatvei, kuri pratęstų egzistuojančios Pliažo gatvės dalį. O šią alternatyvią tiesą pernai metų spalį laikinai savivaldybės administracijos direktoriaus pareigas ėjęs asmuo savo parašu patvirtino.
Teisiniu požiūriu sprendimas nėra legitimus: kad ir kokias pareigas eitum valstybės tarnyboje, negali priimti sprendimų, besivadovaudamas žemesnės galios arba jau negaliojančiais teisės aktais. Tačiau miesto savivaldybės darbuotojai, regis, pasielgė priešingai – vadovavosi senos redakcijos miesto bendruoju planu, ignoravo nacionalinius teisės aktus dėl paviršinių vandens telkinių, gamtinio karkaso apsaugos ir kt.
Savivaldybės administracija bando pateisinti savo pareigūnų sprendimus. Teigia, neva jais yra atstovaujami šalia Nemuno krantinės esančių žemės sklypų savininkų interesai turėti patogų privažiavimą į savo nuosavybę. Tačiau tos pačios Kurorto seniūnaitijos gyventojai savivaldybės sprendimus apskundė teismui. Tad visgi kieno interesai savivaldybės vardu ginami?
Dalis Kurorto gyventojų įsitikinę, kad tai vieno Lelijų gatvės sklypo savininko pageidavimas: į savo sklypą įvažiuoti ne nuo Lelijų gatvės, o nuo vaizdingesnės Nemuno pusės ir taip pagerinti savo sklypo vertę miesto biudžeto sąskaita. Ar tai gali būti tiesa? Žinant, kad palyginti neseniai nuo pareigų nušalintas miesto vyr. architektas yra įtariamas dėl piktnaudžiavimo tarnyba ir dokumentų klastojimo, kyla įvairių minčių… Ar nededami pagrindai dar vienai korupcinei schemai?
Poveikis darniam judumui ir aplinkai
Šiuo metu minimoje teritorijoje nutiestas dviračių takas. Tarp jo ir gyvenamųjų privačių žemės sklypų likęs tik labai siauras natūraliai susiformavusio Nemuno upės šlaito ir medžių ruožas.
Nors dabar takas beveik „nuogas” (t.y. be ypatingos aptarnaujančios infrastruktūros, kuri didintų naudojimosi juo patrauklumą), tai puiki rekreacinės zonos užuomazga. Tako trasoje galima įrengti poilsio ir žaidimų aikšteles, stendus su vaizdine informacija, pritaikyti trasą ne tik dviračių, bet ir riedutininkų ar pėsčiųjų eismui.
Tuo tarpu gatvės, kurią bandoma įsprausti kairiajame dviračių tako šlaite, tiesimo darbams įgyvendinti reikėtų sunaikinti dalį kraštovaizdžio – nukasti žaliąjį upės šlaitą, išpjauti medžius, sunaikinti ten esančius šaltinynus. Be to gatvė galimai patektų į Nemuno apsaugos juostą, todėl kyla pagrįstų įtarimų, kad jos įrengimas ir eismas gatve pablogins ekologinę upės būklę.
Visi vandens telkiniai yra įstatymu saugomi nuo taršos. Vienas iš instrumentų užtikrinti, kad į juos nepatektų tarša pavojingomis medžiagomis – paviršinių vandens telkinių apsaugos juostų nustatymas. Jos taip pat leidžia vandens telkinių krantus apsaugoti nuo erozijos, užtikrinti pakrančių ekosistemų stabilumą, išsaugoti migracinių koridorių funkciją, gamtinį kraštovaizdį. Be to, taip garantuojama ir visuomenės teisė naudotis vandens telkiniais ir eiti jų pakrantėmis. Gatvė galimai patektų į Nemuno apsaugos juostą, o automobilių eismas ja dėl išmetamų teršalų, kietųjų dalelių keltų grėsmę upės būklei.
Teritorija, kurioje projektuojamas sklypas gatvei, jau ir dabar yra vertintina kaip pažeisto geoekologinio potencialo teritorija. Prioritetas čia turėtų būti ne situaciją dar labiau bloginti, o stengtis atkurti žaliųjų plotų sistemos grandis (palaikyti želdynų plėtrą ir formavimą, laikytis keliamų priežiūros reikalavimų).
Reputacinė žala miestui
Alytus – žalias šeimų miestas. Tokia įvaizdžio strategija pasirinkta miesto komunikacijai plėtoti. Strategija – labai perspektyvi, visa Europa pasuko Žaliojo kurso keliu: siekia persiorientuoti į aplinkai draugišką energijos gavybą, žiedinę gamybą ir atliekų panaudojimą, pasiekti nulinį šiltnamio efektą sukeliančių dujų balansą. Kuo greičiau Alytus taps ekologiškesnis organizuodamas ūkinę veiklą, kuo daugiau išsaugos žaliųjų erdvių, tuo greičiau įgis konkurencinį pranašumą kitų miestų atžvilgiu. Ir nors antrasis žaliojo kurso elementas – želdinių ir žaliųjų zonų apsauga, yra daug lengviau įgyvendinamas nei antrasis (ekonominis žalumas), savivaldybė rizikuoja jo išsižadėti. Nesu radikali – yra situacijų kai senų medžių šalinimas mieste gali būti pateisinamas: žmonių saugumo sumetimais, kenkėjų ar ligų atvejais. Bet kai renkamasi juos aukoti dėl naujo objekto, kuris nekurs aiškiai apčiuopiamos vertės absoliučiai daugumai miesto bendruomenės, tai tikrai nėra nei žalia, nei darnu.
Ar būtum įmonė, ar ne pelno siekianti organizacija, ar, šiuo atveju savivaldybės įstaiga, negali deklaruoti viena, o daryti kita. Negali vieną dieną skelbti apie žalio miesto viziją, o kitą priimti grėsmę aplinkai keliančius sprendimus. Tokios taktikos perspektyva – reputacinė žala ir pasitikėjimo praradimas. Visų pirma, miesto gyventojų akyse, visų antra – partnerių ar net potencialių investuotojų. Be to, tokiais sprendimais sudaromas precedentas ir kitiems pažeidimams.
Nemunas ir jo krantinės yra ne tik Alytaus miesto pasididžiavimas, bet ir nacionalinės svarbos gamtinio karkaso elementas. Todėl norisi palinkėti, kad pataikavimas vieno ar kelių asmenų interesams, nepadarytų neatitaisomos žalos viso miesto įvaizdžiui ir ilgalaikei reputacijai, bei nacionalinio pasididžiavimo būklei.
Ieva Budraitė yra Lietuvos žaliųjų partijos pirmininkė
