Kasmet Europos Sąjungoje iššvaistoma maždaug 88 mln. tonų maisto, o su tuo susijusios išlaidos siekia maždaug 143 mlrd. eurų. Bet tai tik viena medalio pusė. Maisto švaistymas veda ne tik prie ekonominių, bet ir prie aplinkosauginių bei socialinių pasekmių. Minint Tvarios gastronomijos dieną kviečiu susimąstyti apie iššūkius, kurie slypi mūsų lėkštėse.
Dėmesys maisto produktų kilmei ir kokybei, vegetarizmas, augalinė mityba ir kiti sveikesnio maitinimosi pasirinkimai Lietuvoje tampa vis populiaresni. Prieš kelerius metus atlikta visuomenės nuomonės apklausa atskleidė, kad daugiau nei pusei lietuvių svarbu, kad jų vartojamame maiste būtų naudojami natūralūs ingredientai. Kadangi mityba daro tiesioginę įtaką mūsų organizmui, tokie rezultatai nuteikia pozityviai ir leidžia ateityje tikėtis geresnės visuomenės sveikatos.
Kita vertus, gyvendami klimato krizės akivaizdoje, net ir maistui turime kelti dar aukštesnius standartus. Turiu omenyje ne šviežumą ar išvaizdą, o tvarią gamybą ir vartojimą. Kitaip tariant, turime rūpintis ne tik savo, bet ir planetos sveikata. Siekdama paskatinti visuomenės sąmoningumą ir užtikrinti maisto sektoriaus indėlį į tvarų vystymąsi Jungtinių Tautų Organizacija (JTO) prieš penkerius metus šią dieną, t.y. birželio 18-ąją, paskelbė Tvarios gastronomijos diena.
Šis terminas apibūdina atsakingą maisto gamybą arba maitinimo organizavimą, kai atsižvelgiama ne vien į maisto skonį, estetiškumą, bet ir į ingredientų kilmę, maisto produktų auginimo aplinkybes ir tai, kaip šie produktai patenka į rinką, o galiausiai ir į mūsų lėkštę. Ne mažiau svarbu ir tai, kur maistas baigia savo kelionę – mūsų lėkštėje ar sąvartyne.
Ne tik švaistomas, bet ir prarastas
Tvarios gastronomijos srityje paprastai vartojamos dvi sąvokos – iššvaistytas ir prarastas maistas. Prarastu laikomas tas maistas, kurio nesuvartojame namuose, kurį išmeta prekybos centrai ir parduotuvės, kuris sugenda transportavimo metu, taip pat pasėliai, kurie lieka laukuose, ir visa kita, kas taip ir nepasiekia parduotuvės.
Dažniausios to priežastys – per didelės pakuotės, pasibaigęs maisto galiojimo laikas, netinkamas produktų paklausos planavimas, sugadintos prekės ar per aukšti reikalavimai produkto estetinei išvaizdai. Situacijos rimtumą iliustruoja JAV Žemdirbystės departamento duomenys rodantys, kad kasmet prekybos centrai praranda per 15 mln. JAV dolerių vien dėl neparduotų vaisių ir daržovių. Maisto praradimą dažnai lemia net ir darbuotojų trūkumas, pavyzdžiui, jei prekybos centre trumpiau galiojantys maisto produktai laiku nepasirodo lentynose.
Tuo metu iššvaistytu laikomas tas maistas, kuris nepasiekia parduotuvių dėl spalvos ar išvaizdos, taip pat vartotojo lėkštėje likęs maistas, pvz. pusiau suvalgytas patiekalas restorane ar maisto likučiai, gaminant valgį namuose. Maitinimo įstaigose maisto švaistymą lemia per didelės porcijos ir per platus patiekalų pasirinkimas meniu. Tuo tarpu namų ūkiuose dažniausiai pasitaikančios priežastys yra sugedę produktai arba netinkamas galiojimo laiko interpretavimas, paruoštas per didelis kiekis patiekalo, perteklinis maisto pirkimas arba prastas maisto planavimas.
COVID-19 pasekmės maisto sektoriui
Netikėti pasikeitimai rinkoje taip pat gali reikšmingai prisidėti prie maisto produktų praradimo. Jei dėl tam tikrų sąlygų rinkoje produkto kaina susitrauks ir bus mažesnė nei siekia transportavimo ir darbo kaštai, gamintojas gali jo ir netiekti į rinką. Tokiu atveju ūkininkai pasėlius tiesiog paliktų nenuimtus. Itin niūrus pavyzdys – COVID-19 pandemija, dėl kurios ūkininkai prarado didelę dalį savo produktų paklausos, nes duris užvėrė maitinimo įstaigos. JAV žiniasklaida skelbė, kad tam tikrą laikotarpį dėl pandemijos maždaug 3,7 mln. galonų pieno kasdien buvo išpilama ant laukų.
Lietuvoje pandemijos pradžioje stebėjome staigų ilgai negendančių maisto produktų paklausos augimą. Nors šie produktai ilgai negenda, praktika rodo, kad didelė dalis jų taip ir nebūna panaudota dėl įsigyto per didelio kiekio. Tad jei tamsiame spintelės kampe dar turite kruopų ar konservuotų daržovių, būtinai jas suvartokite, kol galiojimo laikas dar nepasibaigė.
Galėtų pamaitinti 25 mln. žmonių kasmet
Skaičiuojama, kad JAV kasmet iššvaistoma nuo 30 iki 40 proc. maisto. Europoje kiekvienas gyventojas per metus vidutiniškai išmeta apie 173 kg maisto, kuris dar galėjo būti suvartotas. Tuo tarpu lietuviai, anot preliminarių skaičiavimų, demonstruoja sąlygiškai aukštesnį sąmoningumą ir maisto iššvaisto mažiau nei ES vidurkis – maždaug 60 kg per metus. Ieškant sprendimų svarbu atsižvelgti į tai, kad daugiau nei pusė maisto (bent jau ES) iššvaistoma namų ūkiuose.
Jei maisto švaistymo apimtis sumažintume bent 15 procentų, kasmet galėtume pamaitinti daugiau nei 25 mln. žmonių. Situaciją verta keisti ne tik dėl ekonominių, bet ir aplinkosauginių bei socialinių priežasčių. Nesuvalgytas maistas prisideda prie vertingų gamtos resursų švaistymo (ypač dirvožemio ir vandens).
Sprendimai egzistuoja
JTO duomenimis, maždaug trečdalis žemės pasaulyje yra nualinta. Dėl intensyvaus ūkininkavimo kasmet prarandama maždaug 24 mlrd. tonų derlingo dirvožemio. Vien šio fakto užtenka, kad suprastume, jog gastronomijos sektoriaus tvarumas turi tapti viena iš prioritetinių sričių.
Ko galėtume imtis? Vienas pavyzdžių – platesnis „švediško stalo” principo taikymas mokyklose, gydymo ar kitose įstaigose. Dar daugiau – jį organizuojant prioritetas turėtų būti teikiamas vietiniams ir kokybiškiems maisto produktams.
Galėtume keisti viešųjų pirkimų reglamentavimą taip, kad būtų supaprastintas maisto produktų pirkimas iš kooperatyvų, smulkių ir vidutinių, ekologinių ūkių, taip skatinant ne tik kooperacijos plėtrą žemės ūkyje, bet ir trumpinant didelį emisijų pėdsaką turinčias maisto transportavimo grandines, mažinant sandėliavimo kaštus. Procesui palengvinti turi būti vykdomi mokymai ūkininkams, nustatyti vadybos modernizavimo, rinkos paieškų prioritetai.
Situacija keisis kai rasime kompleksinius sprendimus – sukaupsime politinės valios keisti tvarką įstatymų lygiu, pradėsime diegti inovatyvius technologinius sprendimus, vykdysime ne reklamines, o realias socialinės atsakomybės kampanijas, ir, žinoma, keisime įpročius namuose.
Prancūzija tapo pioniere – pirmąja šalimi, uždraudusia prekybos tinklams išmesti maistą, kurį galima suvartoti. Lietuvoje dauguma prekybos centrų savarankiškai siekia sumažinti maisto švaistymą jį atiduodami „Maisto bankui“ ar panašioms labdaros organizacijoms. Tačiau likęs maistas galėtų būti dar aktyviau panaudojamas: perduodamas ūkiams kaip gyvūnų pašaras, kompostuojamas, paverčiamas biodujomis.
Jau gelbėja daržoves ir kiaušinius
Pasaulyje gerosios praktikos pavyzdžių apstu. Pavyzdžiui, didžiausias JAV mažmeninės prekybos tinklas „Walmart“ rado būdą, kaip pakeisti pavienius sudužusius kiaušinius, kad visa dėžutė ir toliau galėtų būti parduodama. Taip kasmet milijonai kiaušinių yra apsaugomi nuo išmetimo.
Visuomet malonu dalintis ir lietuviškais pavyzdžiais. Neseniai parduotuvės lentynoje išvydusi daržoves su šmaikščiais užrašais „Gražuolė ir pabaisa“ arba „Bjaurusis ančiukas“, buvau maloniai nustebinta, nes taip augintojai siekia parduoti ir tas daržoves, kurios nepasižymi mums jau įprasta estetine išvaizda. Tikiu, kad tokios kampanijos leis po truputį keisti mūsų požiūrį ir primins, kas iš tiesų yra svarbu.
Visi šie pavyzdžiai puikiai iliustruoja, kad sprendimai egzistuoja, bet jiems vis dar skiriame per mažai dėmesio. Šiandien yra puiki diena pradėti tai keisti.
Komentaro autorė: Ieva Budraitė, Lietuvos žaliųjų partijos pirmininkė
