Karštą liepą dienos šviesą išvydo nauja Edmundo Ganusausko knyga „Ekscelencija, monsinjoras ir…“. Joje pasakojama apie ypatingus žmones, kuriuos, autoriaus žodžiais, jam buvo leista sutikti ir ne vienus metus artimai bendrauti. Tarp jų – dailininkas, dvasininkas, kosmonautas, fenomenalus plaukikas, generolas, aktorius, alpinistai, oro baliono pilotas ir kiti iškilūs, daug nuveikę žmonės.
Įtaigiu stiliumi parašytoje knygoje autorius ne tik jautriai atskleidžia vidinį savo herojų pasaulį, bet ir profesionaliai įsigilina į kiekvieno jų veiklos esmę.
Knygos preambulėje E. Ganusauskas, be kita ko, rašo: „Kartais, galvodamas apie žmones, kuriuos man buvo leista sutikti, nugrimztu į kažkokį sunkiai apsakomą pasaulį, kuriame keisčiausiu būdu persipina daugybė gijų, siejančių mane su jais, pripildančių būtį šiluma ir apginančių nuo beprasmybės. Jaučiuosi tiems žmonėms skolingas. Suvokiu, kad tos skolos niekada negrąžinsiu.“
„Pirmojoje savo knygoje „Prie gimtojo slenksčio“ trisdešimtmetis Romas Sadauskas jau pilnu balsu prabilo apie tai, kas jam visą gyvenimą bus svarbiausia – medis. Tikriausiai kiekvienoje iš kokių keturiasdešimties Romo knygų aptiktume vienaip ar kitaip išreikštą rūpestį dėl gamtos, miško, medžio“, – rašoma knygoje.
Kviečiame skaityti knygos ištrauką:
***
SARGO GYVENIMAS
Tamsesniąją metų dalį Romas Sadauskas gyvena mieste – jei ne koks labai įmirkęs rūkas, pilis ir Trys kryžiai geriausiai matyti pro medžių neužstotą virtuvės langą. Visai netoliese išsišovęs mėlynas sinagogos kupolas atrodo kone ranka pasiekiamas. Vaizdą darko tiktai tiesiai po akimis Plačiosios gatvės link nusidriekusi sovietų stiliaus galerija – žigulių garažai ir apšiurę sandėliukai virš jų. Akys nuo to nesmagaus vaizdo greitai grįžta vidun – ką spoksoti į išvaduotojų palikimą, daug maloniau pasižvalgyti Irenos ir Romo Sadauskų būste.
Per paveikslus, nuotraukas, medalius, nedideles daugybės renginių afišas, nors nemažai pastarųjų dengia durų stiklus, beveik neįžiūrėsi, kokios spalvos sienos. Kitame kambaryje, kur sienos daugiausiai nuklotos knygomis, akys kliūva už komiško paveikslo – iš jūros su undine po pažastimi brendantis Romas, įvilktas į kažkada labai prabangius, dublionka vadintus kailinius. Mat savo penkiasdešimtmetį 1988-aisiais jis pasitiko laikinai gyvendamas uostamiestyje, į kurį buvo deleguotas vadovauti Rašytojų sąjungos Klaipėdos skyriui.
Pasirodo, piešinys – tai kolektyvinė klaipėdiečių dailininkų dovana, turėjusi aiškią potekstę, kurią šiek tiek atskleisti padės paskutinio Lietuvos kompartijos CK (Centro komitetas) antrojo sekretoriaus Nikolajaus Mitkino rezoliucija ant undinės, pretendavusios į Romo nekilnojamąjį turtą, taigi būstą, skundo: 1. Zaščititj russkuju ženščinu (Apginti rusę moterį). 2. Obuzdatj pazbuševavšegosia pisatelia (Sutramdyti įsisiautėjusį rašytoją). 3. Navesti poriadok v kulturnoj žizni goroda Klaipeda (Įvesti tvarką Klaipėdos miesto kultūriniame gyvenime).
Visiems žinoma, kad Romas – dzūkas iki kaulų smegenų, nors gimti jam teko Marijampolėje. Tačiau ir tai ne savo valia, mat tėvas, taigi mokytojas Juozas Sadauskas, buvo gavęs paskyrimą į Marijampolės kalėjimą. Romas ir gimė kalinių padarytoje lovoje, kuri daug metų, kartu su šeimininkais keliaudama iš vietos į vietą, puikiai tarnavo atilsiui, kol subyrėjo Druskininkuose, kai sykį joje prigulė Marcelijus Martinaitis.
Romo tėvai susipažino ganydami karves prie bendro abiejų kaimų – Pazapsių ir Petroškų – miško. Tėvas – našlaitis, nes jo tėtis negrįžo iš pirmojo karo, o motiną irgi apie tą laiką pakirto atsitiktinis šūvis, dėl kurio Juozas Sadauskas nešiojo kryžių visus ilgus metus iki pat savo mirties. Jam tada buvo gal pusketvirtų metukų. Kartą jų namuose apsistojo kareiviai, gal norėdami atsipūsti po stogu ar dėl kokios kitos priežasties. Šautuvus vidury trobos jie buvo surėmę į kūgį, ir vaikas, sukiodamasis aplinkui, jį užkliudė. Ginklams griūnant, vienas iššovė – kulka pataikė mamai į širdį.
Nuo nelemto įvykio praėjo daug metų. Baigęs šviesti kalinius, Juozas Sadauskas mokytojavo Pazapsių pradžios mokykloje, ten pasistatė ir namelius, kuriuos kaimo žmonės vadindavo mokytojo namais. Augino Sadauskai tris sūnus – Romą, Danielių ir Antaną.
Artėjant į Vakarus grįžtančio fronto kanonadoms, Sadauskai vyriausiąjį sūnų nuvedė pas Klepočių pusėje gyvenusius gimines – gal bus saugiau. Kai čia pat užvirė mūšis, žmonės slėpėsi nugyvento dvaro rūsyje. Išgirdę gilumoje balsus, rusai nesiaiškino, kas ten nuo ko slapstosi, – pamėtė granatų ir tiek. Močiutei, laikiusiai Romą ant kelių, sprogimai nunešė pusę galvos. Vėliau paaiškėjo, kad rūsyje spietėsi devyniolika žmonių.
Per stebuklą išliko du vaikai. Atrodo, kad juos išnešė pačių rusų sanitarai. Lazdijuose daktaras, užmetęs akį į kruviną gniutulą, liepė nešti į lavoninę, bet sugrįžusi slaugė pasakė, girdi, jis lyg sukniaukė, sukrutėjo. Gal ir širdukė plaka. Ligoninėje Romas gulėjo vienuolika mėnesių, liko be rankos, su užkalkėjusia skeveldra plaučiuose, tačiau gyvas, nors ant lovos galo ilgai kabojo laidotuvėms pasiūti drabužėliai. Juos vaikas vėliau sunešiojo.
Tėvą išvežė, Romukui dar besivaduojant mirtimi. Po kelerių metų sugrįžęs, pagal tada tik Lietuvoje galiojusį įstatymą jis neturėjo teisės apsigyventi savo namuose ir kažkieno patartas susirado darbą statybose, Druskininkuose. Kurortas kėlėsi po karo, daugelis lenkų jau buvo išvažiavę, jų vieton plūdo rusai, be vargo čia gaudavę butus. Buvusiam katorgininkui valdiško būsto niekas nedavė, bet (ačiū vyriausiam inžinieriui lenkui) skyrė sklypą – Pagankos smėlynėje, netoli Karolio Dineikos parko. Tėvas iš Pazapsių sodybos atsigabeno sienojus ir, iš naujo surentęs namą, apgyvendino Druskininkuose visą šeimyną.
Sunku pasakyti – labiau K. Dineikos ar atsitiktinumo dėka – gyvenimas suvedė Romą su Josifu Brodskiu, tada dar toli gražu ne Nobelio premijos laureatu, o tik devyniolikmečiu jaunuoliu. Įvyko tai 1959-ųjų vasarą Sadauskų namuose, P. Cvirkos g. 6. J. Brodskis su giminaičiais poilsiavo Druskininkuose, sveikatos jie semdavosi K. Dineikos gydykloje ir kartą daktarui pabėdojo, girdi, nepatinka gyventi daugiaaukščiame mūre, norėtų arčiau gamtos, ant žemės. Kaip tik iš Sadauskų išsikraustė kadenciją baigę kiti poilsiautojai, ir jų vietoje apsigyveno šie inteligentiški žydai iš Leningrado.
Vakarais prie stalo po kaštonu jie ilgai diskutuodavo, ir net iš nuotrupų Romui buvo aišku, kad tai – kitokios kalbos, negu jis iki tol girdėdavo. Tuo metu jau studijavęs universitete Romas pasigyrė Josifui, kad vadovauja literatų būreliui, tačiau šis nepasisakė esąs poetas – tik padovanojo dvi knygas. Ant vienos jų – Vsevolodo Garšino prozos rinktinės – užrašė: Litovskomu pisateliu, čtob ne zabyl russkuju literaturu. (Lietuvių rašytojui, kad neužmirštų rusų literatūros). Kita Josifo dovanota knyga – Antuano de Egziuperi „Žemė žmonių planeta“, tuomet Lietuvoje dar nežinota.
Žurnalistikos Romas paragavo anksti, dar vidurinės laikais gimtuose kraštuose, ir per tai patyrė antrąjį – iš baisiųjų – išgyvenimą. Į Druskininkų spaustuvę dviračiu iš Merkinės su medžiaga naujam Mašinų-traktorių stoties laikraščio „Socializmo pergalė“ numeriui atvažiuodavo Paulius Širvys, to leidinio redaktorius. Dar visiškas paauglys Romas sukiodavosi arti tų vietų, kur spauda, leidyba, parašydavo rajono laikraščiui „Po Spalio vėliava“ tai eilėraštį, tai kokią platesnę žinutę, ir redaktorius pakvietė jį vasarą padirbėti.
Atsitiko, kad valdžia įtraukė redakciją į kažkokį paskolų ar obligacijų platinimo vajų, ir jie trise – rajono laikraščio partinei organizacijai priklausęs Širvys, žurnalistikos pradžiamokslis Romas bei rusas pavarde Rusakovas iš Vykdomojo komiteto – ėjo per kiemus ne kad loska, kaip tada sakydavo, piršdami žmonėms valdiškus popierius. Kaimų žmoneliai buvo visiški vargšai, bet iš baimės, sukrapštę gal paskutinius rublius, pirkdavo tas obligacijas. Rinkliavos vykdytojai nakvynei apsistojo mokykloje, Šunupio kaime.
Mokytojas atnešė didelę žibalinę lempą, pastatė butelį naminės ir dingo. Po kurio laiko Rusakovas užsigeidė suskaičiuoti, kiek rublių jie bus surinkę. Staiga galingai driokstelėjo šūvis, išlakstė lango stiklai, iš kraštų sėdėjusius Širvį bei Romą aptaškė Rusakovo smegenys, ir jie atsidūrė po stalu. Paskui vyko tardymas. Paaiškėjo, kad šauta baisiais šratais iš medžioklinio. Daug vėliau Romas sužinojo, kad tai buvo, matyt, paskutinis partizanų, turėjusių bunkerį pakeliui nuo Druskininkų į Latežerį, šūvis, o tada jo nei daug kamantinėjo, nei mušė – ką paimsi, vaikas, dar be rankos.
Universitete labiau, negu tarnauti partijai pašaukta žurnalistika, Romą traukė Lietuvių literatūros katedra, jį išrinko garsaus tada literatų būrelio pirmininku, be to, lankė filosofo Eugenijaus Meškausko paskaitas. Nuo trečio kurso prasidėjo darbo universitetai – televizijos jaunimo redakcija, „Jaunimo gretos“. Vis dėlto Romą Sadauską kaip publicistą daugelis mūsų ypač pamėgome jam jau dirbant „Literatūroje ir mene“. Šis savaitraštis, palyginti su kita spauda, turėjo daugiau laisvės, kaip ir „Literaturnaja gazeta“ Maskvoje, kad Vakarai matytų, neva sovietai turi laisvą spaudą.
Literatūrmenis įdiegė Balandžio 1-osios apgavysčių tradiciją. Atsimenu, buvo nemažai patikėjusių ir net žygiavusių Barbakano link į ten, kaip rašyta tos dienos numeryje, atidarytą aludę. Kitas pokštas apie neva planuojamą Puntuko perkėlimą į Vaclovo Into muziejų Žemaitijoje sukėlė kazusą net už Atlanto. Mat Amerikos lietuvių laikraštis „Draugas“ rašinį priėmė už gryną pinigą: Okupantai nori perkelti Anykščių Puntuką.
Savaitraščio žurnalistai iš tikrųjų buvo ne juokais įsidrąsinę – užvedė viešą diskusiją, ar nepritiktų Lenino paminklą perkelti prie geležinkelio stoties, kur pasaulinio proletariato vadas kažkada išlipo iš traukinio susitikti su vietiniais marksistais. (Vietą ne taip seniai buvo užleidęs Stalinas). Aikštėje, kuri buvo vadinama Lenino vardu, girdi, galėtų atsirasti paminklas prieš nekenčiamą carizmą kovojusiems sukilėliams. Tačiau aršus kompartijos veikėjas Genrikas Zimanas galutinai persiuto, kai „Literatūros ir meno“ tiražas pralenkė jo redaguojamą „Tiesą“.
Mat savaitraštis tais metais spausdino Juozo Baltušio apybraižas iš kelionės po Ameriką „Tėvų ir brolių takais“ bei tęstinį Romo Sadausko pasakojimą „Kelionė iš Baltašiškės į Kučiūnus“. Visus metus važiavęs 35 km tarp tų dzūkiškų kaimų, Romas savo ypatingu stiliumi, kurio nesumaišysi, sodriu žodžiu, lyriškomis impresijomis pakerėjo skaitytojus. „Kelionė“, sakytum, šildė, dvelkė gaiva, tirpdė bukinančius gelžbetoninės to meto publicistikos ledus. Gerai atsimenu, kaip 1969-aisiais kas mėnesį tarsi šventės laukdavau paskutiniojo šeštadienio – tą dieną „Literatūroje ir mene“ pasirodydavo naujas Romo kelionės puslapis.
Pirmojoje savo knygoje „Prie gimtojo slenksčio“ trisdešimtmetis Romas Sadauskas jau pilnu balsu prabilo apie tai, kas jam visą gyvenimą bus svarbiausia – medis. Tikriausiai kiekvienoje iš kokių keturiasdešimties Romo knygų aptiktume vienaip ar kitaip išreikštą rūpestį dėl gamtos, miško, medžio. Romo atminties saugyklose daug ypatingų medžių – ir nuskriaustų, ir išsaugotų. Įsiminė Ispanijoje, Montserato vienuolyne, matyta pušis, kuriai žmonės neleido nugriūti.
Ramstis, kuriuo vienuoliai paspyrė beviltiškai svyrančią pušį, padarytas labai tvirtai ir atsakingai, idant užtektų visam likusiam šios senolės amžiui. Ar teko ką nors panašaus regėti mūsų krašte? Būtų seniai nupjovę, kaip kanadinę tuopą Gedimino kalno papėdėje. Iš tikrųjų šio į gamtos paminklų paveldą įrašyto storiausio Vilniaus medžio strampgalys tįso dabar paliktas kaip paminklas valdininkų nesąmonėms. Laimei, nors ir nemokšiškai sudarkytas, užbetonuotomis šaknimis liko stovėti vis dar gyvas Bernardinų sodo ąžuolas, seniausias, gal net Gedimino sapno girių palikuonis. Tik nuo senolio ąžuolo Šventaragio slėnyje, kai eini pro šalį, tarsi sklinda vėlių šiluma.
Galėtum, regis, kalbėti apie Romą vien kaip gamtos dainių, medžių sargybinį, jeigu į pasakojimą nesiprašytų kitos jo liestos temos bei gyvenimiški įvykiai. Kaip atsimename, po Lenino jubiliejaus atmosfera „Literatūroje ir mene“ darėsi vis slogesnė, ir Romas neatsisakė kvietimo pereiti į „Mūsų gamtos“ redakciją. Atrodė, bus ramiau, gamtoje savaime mažiau komunizmo. Čia Romas dirbo kaip niekur kitur ilgai – devynerius metus. Kurį laiką nosis prieš nosį sėdėjo su Sigitu Geda.
Mūsų mamos buvo draugės, o jo tėvo tėvas, kažkoks lyg vengras, romydavo arklius, nors paskui Sigitas buvo apsiskelbęs, kad yra iš bajorų. Pirmą kartą jį pamačiau Leipalingyje per „dirmavones“ (Sutvirtinimo sakramentas). Nuėjom su mama ir broliu prie jų vežimo, o ten vaikų nemažai sukiojosi. Tėvas riktelėjo, kad nusiramintų, paskui dar kartą, ir kai čiūžtelės botagu, tai Sigitas tik susirietė inkšdamas, o ant blauzdų – raudonos rinkės. Tėvas buvo brigadininkas, tai žmonės pasakojo, kad jis spardydavo moterų užpakalius, jei kurios, ravėdamos runkelius, atsilikdavo vagose.
Ne sykį esu nakvojęs jų lūšnoje prie Snaigyno, ir pagerta ten gerai. Tai dabar, kai jis garsus, kad nebūtų „sarmata“, iš lūšnos padarė švytintį namą. Atvirai šnekant, kartais stebėdavausi, kaip jį laiko redakcijoje. Nuo jo ėjo kažkoks iš namų atsineštas negerumas.
Jį globojo mūsų stilistė, atnešdavo „piernikų“, išvirdavo arbatos, o jis, atėjęs su kompanija, šliust į tą arbatinuką krevetes, verda. Žinojau, kaip su juo elgtis: jeigu ateina pagėręs, pritark kiekvienam žodžiui, antraip gausi į dantis. Sykį užėjo žmogus iš Prekybos rūmų ir besišnekant neatsargiai šyptelėjo, gal kažką ne taip pasakė, tai Sigitas atsistojo ir smogė. Ant svečio užgriuvo sekcija, išbyrėjo stiklai, sudužo akiniai.
Žmogus laukė, kad ateis, atsiprašys, o kai nesulaukė, parašė į partijos komitetą. Iš ten – reikalavimas apsvarstyti, ir, aišku, svarstėme, o jis paskui tai pavertė politiniu aktu, atseit, disidentas. Tik to nebuvo – pridarydavo kiaulysčių ir tiek. Kartą pagėrę važiavom iš Nidos, dar gėrėm ir Latvijoj, tai jis redaktoriaus Rimanto Budrio beretę – švyst pro autobusiuko langą. Atrodo, kitą dieną išsipagiriojęs į darbą neitum, o jis – lyg niekur nieko.
Labai sudėtingas žmogus, bet ir talentingas velniškai. Kartu dirbom, leidom žurnaliuką ir, atrodytų, viskas, o jis kalnus vertė, sunku net suprasti, kaip ir kada jis galėjo tiek padaryti. Tik mes tada to nematėme ir reikalavome, kad gyventų pagal mūsų taisykles, bet jo gyvenimas buvo kitoks. Tokiems žmonėms gal pats Dievas leidžia rinktis, kaip gyventi.
——————
Jau daug metų Sadauskų vasaros prabėga Demeniškiuose. Renkantis sodybą, kone lemtinga tapo ta aplinkybė, kad iš visų apžiūrėtų šis gyvenimas mažiausiai nutolęs nuo Romo gimtųjų Petroškų. Tiesiai – vienuolika kilometrų, panašus kraštovaizdis, sava ir žmonių kalba. Troba statyta prieš karą, matyt, maždaug Romo gimimo metais, šiaip ar taip, šalia jos išsikerojusius beržą ir klevą jis laiko savo bendraamžiais.
Būtų daugiau negu keista, jei Romui nerūpėtų kaimo, kuriame apsistojo, praeitis, žmonių istorijos ir būtis. Kaip demeniškiai sutikdavo ateinantįjį, t. y. krikštydavo, leisdavo prie Pirmosios komunijos, konfirmuodavo, tekindavo ar vesdindavo, kaip galų pagalėj lydėdavo amžino poilsio į kapus. O kur dar talkos, bulviakasiai, šienapjūtės bei javapjūtės, atlaidai, išleistuvės kariuomenėn…
Romas išsiklausinėjo, kruopščiausiai surinko, kaip būdavo šaukiami tų žmonių tėviškės laukai, kalvos, pievos, pamiškės, paupėliai, paežerėliai bei visas kitas žemės apsireiškimas… Praeis keleri metai, ir kaimynai save atras storoje knygoje „Gyvenimas prie vieškeluko“, o Sadauskų kieme įvyks Demeniškių kaimo, kažkada Seirijų dvaro polivarko, šventė.
Pradžią susibūrimams šitoje sodyboje, vos tik Demeniškiuose apsigyvenus, davė „Poezijos pavasaris“, užklydęs čionai po viešnagės Seinuose ir Lazdijuose. Poetams patiko – apsilankė ir kitais metais. Po klevu vėl tarsi kokia uvertiūra skambėjo Vinco Mykolaičio-Putino „Rūpintojėlis“: Dievuli mano, kas per šviesios naktys! Kas plačių padangių per aukštumas!
Dar vasara, ir po klevu jau pasimatė filosofų, kalbininkų. Atkako Romualdas Ozolas, Romualdas Grigas, akademiko bendrapavardis fizikas Jonas Grigas, irgi narys-korespondentas, taigi susirinko būrys šviesių žmonių. Nuo tada daug kas pradėjome gauti kvietimus paskutinį birželio šeštadienį atkeliauti į Demeniškius: GERASIS ŽMOGAU! Žinok, jog esi kviečiamas į Tarmių ir šnektų atlaidus… Šiemet jie bus skirti žemėvardžiams, tad atvykdamas prisimink savo tėviškės pievų, laukų ir laukelių, miškų ir miškelių, kalnelių, upelių, šaltinėlių, etc. pavadinimus – galėsi juos ir kitiems viešai pasakyti… Viešnagėn suvažiuos žinomų ir nežinomų artistų, giedorių, pasakorių. Įėjimas į atlaidų šventorių – su lauko žolynų bukietėliu. PABŪKIME KARTU.
Tų pabuvimų ir norėdamas neužmirštum – tiek juose jaukumo, iš viso krašto suplaukusios lietuvybės. Gali tik stebėtis, kaip į vieną dieną gali tilpti tiek dainų, dideliems forumams tinkančių mokslinių pranešimų bei paprasto pasišnekėjimo, šokių, poezijos ir puikios nuotaikos. 2016-aisiais atlaidai buvo ypatingi ne tik dėl pagrindinės – vietovardžių – temos. Tais metais Demeniškiai buvo paskelbti Lietuvos kultūros Užkampiu.
Dingstį šiam pokštui suteikė pats kultūros ministras, prieš metus žadėjęs atvažiuoti į atlaidus, tačiau vėliau pasiteisinęs, girdi, sorry, teko vykti į Lietuvos kultūros sostine paskelbtą Žagarę. Taip Demeniškiams buvo lemta tapti kultūros Užkampiu. Kitas šventės akcentas kur kas rimtesnis – ant sienos nuo vieškelio pusės atsirado gražiai išdrožta iškaba „Meilės biblioteka“. Pasak paties bibliotekininko Romo, tikras menas, taip pat ir knygos yra apie meilę. Nebūtinai tik moteriai – meilė Tėvynei, gimtinei, gamtai, medžiui, paukščiui…
Tikriausiai būsiu ne vienas tarp Romo Sadausko publicistiką pamėgusių skaitytojų, kuriems rašytojo posūkis į poeziją buvo netikėtas. Nežinojome, kad eilių mūsų dievaitis parašydavo beveik visais laikais, nors, kaip pats sako, eilėraščiais pratr…(tebus pasakyta praskydo) senatvėje. Anokia tada dar senatvė – pirmoji poezijos knyga „Eilėraščiai nuo upių“ išleista 2003-iaisiais. Pasirodo, pavadinimą sugalvojo ir pratarmę „Palydėjimas skaitytojo link“ parašė knygos krikštatėvis M. Martinaitis, kažkada paprašęs Romo parodyti savo poeziją.
Tiesą sakant, rankiodamas į daiktą eilėraščius, Romas nesijautė labai drąsiai, mat prieš daugelį metų, dar studijų laikais, buvo gavęs mamos brolio kunigo Juozo Radzevičiaus pamoką. Tas šviesus žmogus, tada Milašaičių klebonas, pats vertęs Rainerį M. Rilkę, pasakė: Jeigu tik tiek gali arba tik tiek galima, kiek čia radau poezijos, tai neapsimoka rašyti. Nuėjęs į klebonijos virtuvę, Romas savo kūrybą švystelėjo į pečių. Praėjo keturiasdešimt metų, kol M. Martinaitis paklausė: Ar dar rašai eilėraščius? Iki tol Romas tik užrašų knygelę margindavo ant seilės užeinančiais ekspromtais, vėliau virtusiais tegu ir nelabai storomis, bet knygomis.
Romo poeziją ne sykį teko skaityti ir viešai – Vilniuje bei po klevu Demeniškiuose. Įsiminė skaidriai graudus eilėraštis apie vieškeluką, nusitęsusį per kaimą pro pat Sadauskų verandą. Su kuo gi jis liks mus visus išlydėjęs, tas viešas kelalis pademenų? Nebent juo vaikščiotų rūpintojėlis, nusileidęs iš klevo prie mano namų.
Šaltinis: LRT.LT
