Vilnius, sausio 6 d. (ELTA). Nesu energetikos specialistas ir juo neapsimetu – į energetikos temą žvelgiu ne techniniu, o geoekonominiu kampu. T. y. per ekonomikos, saugumo ir geopolitikos prizmę. Energetika nebėra tik sąskaitos už elektrą ar šildymą. Ji lemia investicijų srautus, pramonės gyvybingumą ir valstybių saugumą. Lietuva tai jaučia ypač aiškiai.
Neatsitiktinai Europos Sąjungos (ES) energetikos ateitis tapo viena centrinių temų Briuselyje, Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komitete (toliau EESRK – pataria ES sprendimų priėmėjams ir atstovauja ES verslui, darbuotojams bei pilietinei visuomenei).
Praėjusių metų gruodį šio komiteto formatuose – nuo darbo grupių iki politinių debatų – nuolat kartojosi tas pats klausimas: kaip užtikrinti mažesnes energijos kainas, didesnį saugumą ir konkurencingą pramonę geopolitinio neapibrėžtumo sąlygomis. Diskutuota apie naują Europos Komisijos darbotvarkę, elektros tinklų paketą ir pagrindines ES infrastruktūros finansavimo priemones.
Atstovaudamas Lietuvos pramonei, nuosekliai kėliau Baltijos regionui kritinius klausimus: per aukštas elektros kainas, būtinybę plėsti atsinaujinančią energetiką, stiprinti jungtis šalies viduje, tiek su kontinentinės Europos tinklais ir investuoti į tinklų atsparumą – nuo kibernetinių iki fizinių grėsmių. Esminė nuostata paprasta: energetikos transformacija negali kirsti per pramonės konkurencingumą.
Bendra visų diskusijų ašis buvo akivaizdi – ES energetikos politika šiandien sprendžia ne tik klimato tikslus, bet ir pamatinius konkurencingumo, saugumo ir strateginės autonomijos klausimus. Europa pereina iš deklaracijų į įgyvendinimo etapą. Šiandien keliami klausimai daug praktiškesni: ar energetikos sistema fiziškai pajėgi veikti, būti valdoma realiu laiku, atlaikyti krizes ir užtikrinti priimtinas bei nuspėjamas kainas vartotojams ir pramonei.
Po 2022–2025 metų energetinių sukrėtimų, kai Rusija naudojo energiją kaip spaudimo priemonę, kilo dujų ir elektros kainos, trūko tiekimo, o energetinė priklausomybė tapo akivaizdi, Europa suprato, kad be konkurencingos energijos prarandamos investicijos, gamyba ir technologinis svoris. Todėl energetikos politika vis dažniau vertinama pagal tai, ar ji padeda išlaikyti ekonominį pajėgumą.
Ypatingas dėmesys tenka elektros tinklams. Metų pabaigoje Europos Komisijos pristatytas „Europos elektros tinklų paketas“ siunčia aiškią žinią: be stiprių, sujungtų ir atsparių tinklų nebus nei pigesnės energijos, nei sėkmingos pramonės elektrifikacijos ir „žaliosios transformacijos“. Europa šiandien gamybos pajėgumus vysto greičiau nei gebėjimą juos integruoti.
Todėl tinklai tampa nebe techniniu, o strateginiu konkurencingumo, saugumo ir geopolitinio atsparumo veiksniu. Ypač tai aktualu Lietuvai ir Baltijos regionui po sinchronizacijos su kontinentinės Europos tinklais 2025 metų pradžioje, mūsų regione gilesnė integracija reiškia ne tik rinkos galimybes, bet ir sistemos stabilumą, atsparumą bei energetinį saugumą.
Svarbi šio „Europos elektros tinklų paketo“ dalis – siūlomos vadinamosios aštuonios „Energetikos magistralės“. Tai strateginiai projektai, skirti spręsti ilgalaikius sistemos pralaidumo klausimus – „butelio kakliukus“, t. y. silpnąsias vietas – nuo Baltijos jūros iki Kipro ir nuo Pietryčių Europos iki Pirėnų pusiasalio. Šios magistralės formuoja būsimą Europos elektros energetikos sistemos stuburą, be kurio neįmanoma nei efektyvi vidaus rinka, nei kainų konvergencija. Viena iš „Energetikos magistralių“ turėtų papildomai sujungti Baltijos valstybių elektros tinklus su kontinentinės Europos tinklais.
Kita esminė ES energetikos tendencija – rinkos evoliucija. Didėjant vėjo ir saulės energijos daliai, gebėjimas balansuoti sistemą tampa vis didesne energetikos sistemos verte, tuo pačiu ir iššūkiu. Todėl vis daugiau dėmesio skiriama balansavimo rinkoms, paklausos valdymui, energijos kaupimui – baterijoms, hidroakumuliacijai, šilumos kaupimui – ir greitai įjungiamoms rezervinėms galioms.
Tai reiškia ir platesnius pokyčius: didesnį vaidmenį įgyja telkėjai, skaitmenizacija, išmanieji tinklai, o vartotojas tampa aktyviu sistemos dalyviu. Energetikos politika čia susisieja su skaitmenine, pramonės ir vidaus rinkos politika.
Europiniu lygiu vykstančiose diskusijose aiškiai juntamas technologinis pragmatizmas: Europa išlieka įsipareigojusi dekarbonizacijai, tačiau pripažįsta, kad universalių sprendimų nėra. Dėmesys krypsta į efektyvumą, tinklus, skaitmenizaciją, o energijos šaltiniai vertinami per ekonominio pagrįstumo prizmę. Energijos vartojimo efektyvumas vis dažniau įvardijamas kaip greičiausias ir pigiausias sprendimas.
Kitas ryškus lūžis – energetinis saugumas tapo visos ES darbotvarkės dalimi. Kritinės infrastruktūros apsauga, kibernetinis saugumas bei efektyvūs ir inovatyvūs technologiniai sprendimai nebėra tik Rytų Europos rūpestis. Tai – bendras kriterijus visiems sprendimams, kas ypač svarbu Lietuvai, kur energetika tiesiogiai susijusi su nacionaliniu saugumu.
Finansavimo diskusijos taip pat rodo aiškią kryptį: be privataus kapitalo transformacija neįvyks, tačiau ES instrumentai išlieka būtini kaip katalizatoriai strateginiams projektams, jungtims ir tinklams.
Lietuvai ES energetikos diskusijos susiveda į tris prioritetus: realią integraciją į Europos elektros energetikos sistemą po sinchronizacijos, patikimas jungtis su Lenkija, Latvija ir Švedija bei kritinės energetikos infrastruktūros saugumą. Pramonei čia viskas paprasta – energija turi būti prieinama už priimtiną kainą, patikima ir prognozuojama, nes be to nebus investicijų ir augimo. Todėl Lietuvai gyvybiškai svarbu, kad ES politika ir finansavimas būtų nukreipti į sprendimus, kurie mažina sistemines sąnaudas, stiprina tinklus ir regioninį atsparumą.
Energetika šiandien – tai ne tik elektra. Tai ekonominė galia, nacionalinis saugumas ir mūsų vieta Europoje.
Komentaro autorius – Lietuvos pramonininkų konfederacijos atstovas prie Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komiteto Eitvydas Bajarūnas.
Be raštiško ELTA sutikimo šios naujienos tekstą kopijuoti draudžiama.
