Gerbiamieji, pakalbėkime apie užsieniečių imigraciją į Lietuvą, jos mastus bei kokios problemos ar grėsmės tame gali slypėti.
Žinau, ne kartą tiek pats esu apie imigraciją iš Baltarusijos, Rusijos ir Vidurinės Azijos šalių rašęs. Kad imigracijos mastai tampa jau realia problema Lietuvai, pradėjo pastebėti ir akcentuoti netgi žurnalistai, kurie šiaip jau pasižymi kairesniu politiniu požiūriu. Nes to, kad Vilniuje lietuvių kalba jau tampa egzotika, nepastebėti net plika akimi darosi nebeįmanoma.
Nepaisant to, kad tai, kaip problemą, pradeda pastebėti net ir žurnalistai ar žiniasklaidos priemonės, tačiau beveik absoliučiai visos politinės partijos šią problemą arba ignoruoja, arba netgi priešingai – pasisako už dar didesnį imigracijos skatinimą.
Atkreiptinas dėmesys, kad oficialūs legalios imigracijos į Lietuvą skaičiai yra stulbinančiai ir grėsmingai milžiniški. Vykdant imigraciją tokiais tempais, kaip ji buvo vykdoma per praeitus 2023 metus, per 5-6 metus būtų pasiektas toks pat imigrantų į Lietuvą skaičius, koks buvo pasiektas per beveik pusę amžiaus sovietinės okupacijos.
Tačiau, net ir matant šiuos didžiulius imigracijos skaičius, turiu pastebėti dar vieną esminį momentą, kurio daugelis nepamato arba sąmoningai nenori pamatyti – šie skaičiai, kad ir kokie dideli jie būtų, yra TIK LEDKALNIO VIRŠŪNĖ.
Nes visame šiame klausime dėl imigracijos yra pražiūrimas (sąmoningai ar ne), vienas teisinis institutas, kuris man yra neblogai žinomas. Konkrečiai – Įstatymo dėl užsieniečių teisinės padėties 43 straipsnyje numatytas šeimos susijungimo atvejis.
Kad būtų geriau paaiškinta šios problemos esmė bei apimtis, imkimės praktinių pavyzdžių: šiuo metu Lietuvoje yra atvykę keliasdešimt tūkstančių imigrantų iš Vidurio Azijos valstybių (Kazachstano, Kirgizijos, Tadžikistano, iš Turkmėnistano gal mažiau). Visos šios šalys yra musulmoniškos. Musulmoniškose šalyse visa atsakomybė už šeimą, už šeimos išlaikymą tenka vyrui. Todėl aš beveik neabejoju, kad absoliuti dauguma, jei ne beveik visi imigrantai iš paminėtų šalių, šiuo metu yra vyrai.
Jie čia dabar dirba, taupo pinigus ir bando įsitvirtinti. Kai tik jiems tą pavyks padaryti, labai tikėtina, kad absoliuti dauguma kreipsis į Migracijos departamentą dėl leidimų laikinai gyventi išdavimo jų šeimos nariams būtent per šeimos susijungimo institutą, kurį minėjau aukščiau. Įstatymo dėl užsieniečių teisinės padėties 43 straipsnis leidžia užsieniečiui, kuris turi leidimą gyventi Lietuvoje, per šeimos susijungimo institutą gauti leidimus laikinai gyventi Lietuvoje šiems asmenims: sutuoktiniui, tėvams, seneliams, jei dar gyvi – proseneliams, o taip pat nepilnamečiams vaikams.
Taigi, pirmoji problema – net jei imigracija į Lietuvą dabar būtų sustabdyta, dabartinis į Lietuvą jau atvykusių imigrantų skaičius turi potencialo padidėti dar daug kartų, kai vienas užsienietis, turintis leidimą gyventi Lietuvoje, į Lietuvą pradėtų vežtis savo šeimos narius per jau minėtą šeimos susijungimo institutą. Ir tai taikoma ne tik imigrantams iš Centrinės Azijos valstybių, bet ir visiems kitiems – imigrantams iš Baltarusijos, Rusijos, Ganos, kt.
Tuomet ateina antroji problema – musulmoniškuose kraštuose dirba dažniausiai tik vyrai, o moterys dirba retai. Taip privaloma pagal Islamo nustatytą tvarką, tačiau pasaulietinėse valstybėse į tai gal būt žiūrima atlaidžiau. Taigi, nedirbančią imigranto iš Vidurio Azijos valstybės sutuoktinę, kurią jis atsiveš į Lietuvą per šeimos susijungimo atvejį, greičiausiai teks išlaikyti mokesčių mokėtojams. Vakarų Europos valstybių patirtis imigracijos klausimais, kuri yra daug senesnė nei Lietuvos, aiškiai liudija, kad socialinės paramos sistemas netrunkama perprasti iki smulkiausių plonybių.
Tuomet pereikime prie trečiosios problemos: kaip jau minėjau aukščiau, šeimos susijungimo institutas leidžia užsieniečiui, turinčiam leidimą gyventi Lietuvoje, atsivežti į Lietuvą ir nepilnamečius vaikus. Baltarusijoje ar Rusijoje situacija su gimstamumu yra dar tragiškesnė, nei Lietuvoje, todėl baltarusis ar rusas, tikėtina, kad nepilnamečių vaikų arba iš viso neturės, arba turės 1-2. Tačiau visai kitokia situacija yra jau minėtų Vidurio Azijos valstybių atžvilgiu. Ten situacija su gimstamumu yra net labai puiki ir šiuose kraštuose nieko per daug nestebintų šeima su 5-7 vaikais. Tai va, ilgainiui, labai tikėtina, jie visi taip pat atvažiuos į Lietuvą.
Bet net ir tai būtų tik dalis problemos. Kita dalis problemos būtų ta, kad labai abejoju, ar minėtose Vidurio Azijos valstybėse veiktų kokia nors centralizuota informacinė gyventojų registro sistema, kokia veikia Lietuvoje, ir pagal kurią iš karto galima patikrinti kiekvieno asmens giminystės ar šeiminius ryšius. Labiausiai tikėtina, kad ten išduodami kokie nors popieriniai gimimo liudijimai, kuriuos galima arba lengvai suklastoti, arba už nedidelį kyšį nusipirkti padirbtą.
Taigi, kai Lietuvoje gyvenantis hipotetinis užsienietis, hipotetine pavardę Machmedov, kreipsis dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvoje išdavimo užsieniečiui, pavarde irgi Machmedov, sakydamas, kad va šis yra jo nepilnametis sūnus, realios galimybės patikrinti, ar tas nepilnametis Machmedovas yra tikrai Lietuvoje gyvenančio Machmedovo sūnus, o gal tik brolio ar pusbrolio sūnus, nebus.
Todėl vienas Lietuvoje gyventis užsienietis iš Vidurio Azijos ilgainiui į Lietuvą gali atsivežti ne tik savo, bet ir brolių bei pusbrolių vaikus. Na, turi žmogus 12 nepilnamečių vaikų, ir ką? Pas juos šeimos gausios.
Tuomet pereikime prie ketvirtosios problemos: visi šie potencialūs būsimi Lietuvos gyventojai, kaip nepilnamečiai vaikai, eis į mokyklas ar darželius. Į kokius? Tai aišku, kad į rusiškus. Nes kam vargintis mokantis kažkokią sunkią lietuvių kalbą, kai galima jos nesimokyti, o vaikus leisti į rusiškas mokyklas ar darželius. Todėl jei nedelsiant nebus priimtas valingas sprendimas dėl mokyklų rusų kalba uždarymo, ilgainiui tą padaryti bus gerokai sunkiau ar net iš viso neįmanoma, kai tokias mokyklas pradės lankyti šimtai tūkstančių rusakalbių vaikų. Jos ne tik kad nebebus uždaromos, bet bus atidaromos vis naujos, nes va būtent tokioms mokykloms bus poreikis, kadangi į jas nebetilps visi norintys vaikai.
Galiausiai, pereikime prie penktosios problemos: nutikus toms pasekmėms, kurias aprašiau aukščiau, bet kokia valstybės skatinimo politika, nukreipta į gimstamumo didinimą, taptų visiškai netaikli ir netikslinga, nes tokiomis valstybės programomis pirmiausia pasinaudotų būtent minėti užsieniečiai, o ne lietuviai. Jie vaikų ar taip, ar taip daug susilaukia, o jei valstybė daug vaikų turėjimą dar ir skatina finansiškai, tuomet iš viso nuostabu.
Apibendrinus tai, ką išdėsčiau, akivaizdžiai matyti, kad ta milžiniška problema, susijusi su didžiausiais imigracijos srautais vos ne per visą Lietuvos istoriją, yra kol kas tik ledkalnio viršūnė. Dabar suprantate, kokią Pandoros skrynią atidarė Šimonytė, TS-LKD bei Laisvės partijos? Ją atidarė vien siekdamos trumpalaikės naudos stambiam verslui, būtent kurį minimos partijos ir teatstovauja. Kai stambaus kapitalo įmonės gauna naudą dėl to, kad gauna daug pigios darbo jėgos, kuri sutinka dirbti bet kokiomis sąlygomis ir kuriai nereikia nei mokėti nei tokių atlyginimų, kaip lietuviams, nei sudaryti orių bei saugių darbo sąlygų. Žodžiu, kaip toje aksiomoje – pelnai yra privatizuojami, o nuostoliai – nacionalizuojami. Nes visi ilgalaikiai kaštai to, kas padaryta, guls ant valstybės ir mokesčių mokėtojų pečių.
