Prieš rinkimus aktyvėjančiuose viešuose pareiškimuose kartais transliuojama nerimą kelianti žinia, – girdi, gali atsitikti taip, kad Lietuvą užpuolus nebūtinai suveiktų Šiaurės Atlanto Sutarties 5 straipsnio kolektyvinės gynybos garantija. Taip, esą gali atsitikti dėl konsensuso trūkumo, nes tarp sąjungininkių yra tokios abejotino patikimumo valstybės, kaip, pavyzdžiui, Vengrija.
Nematau pagrindo eskaluoti tokias baimes.
Pirma, per jau beveik 75 metus Šiaurės Atlanto Sutarties 5 straipsnis praktikoje pritaikytas tik vieną kartą (2001 m. dėl teroro išpuolių prieš JAV), o tai savaime rodo, kad net NATO priešai nedrįsta išmėginti kolektyvinės gynybos garantijos patikimumo neabejodami jos veiksmingumu. Ginkluotas užpuolimas vis dėlto yra toks atvejis, kai sąjungininkių konsensuso griovimas neatrodo įmanomas.
Priminsiu, kad sprendimas dėl Šiaurės Atlanto Sutarties 5 straipsnio taikymo buvo priimtas jau kitą dieną po JAV užpuolimo.
Antra, pats Šiaurės Atlanto Sutarties 5 straipsnis nurodo dvi galimybes kolektyvinės gynybos įsipareigojimams vykdyti – pareigą nedelsiant suteikti pagalbą individualiai ir kartu su kitomis sąjungininkėmis. Taigi šio straipsnio interpretacija turėtų būti tokia, kad jei nepavyktų nedelsiant pasiekti konsensuso Šiaurės Atlanto Taryboje, sąjungininkės vis tiek privalo individualiai suteikti pagalbą užpultai šaliai. To mums visiškai pakaktų, jei tarp tokių individualiai pagalbą teikiančių sąjungininkių būtų JAV ir kitos stipriausios NATO valstybės.
Šiaurės Atlanto Sutarties 5 straipsnis turėtų būti suprantamas taip, kad veiksmingai būtų įgyvendinamas Sutarties tikslas, o ne atvirkščiai. Taip atsitiko ir 2001 metais, kai ginkluoto užpuolimo sąvoka pradėta aiškinti, kaip iki tol niekas neįsivaizdavo.
Žinoma, ne mažiau svarbus Šiaurės Atlanto Sutarties 3 straipsnis, kuris ir kiekvienai sąjungininkei pačiai prisidėti prie kolektyvinės gynybos plėtojant atitinkamus nacionalinius pajėgumus. Savo namų darbus privalome atlikti.
Tačiau skleisti abejones Šiaurės Atlanto Sutarties 5 straipsnio garantijomis neatrodo kaip atsakingas politinis elgesys.
Dainius Žalimas yra pasiskelbęs kandidatuosiąs į prezidento postą remiamas Laisvės partijos. Tekstas iš politiko Facebook paskyros.