Naujus liturginius metus pradedame pirmuoju Advento sekmadieniu; keturias savaites ruošimės švęsti Jėzaus Kristaus Gimimą. Ruošimės paminėti patį svarbiausią istorinį įvykį, kai Dievo Sūnus per palaimintąją Mergelę Mariją priėmė mūsų žmogiškąją prigimtį ir pradėjo vykdyti misiją – gelbėti žmones iš nuodėmės, kad jie galėtų tapti mylimais dangaus Tėvo vaikais.
Advento metu organizuojami pasaulietiški renginiai, kurie su Kristaus Gimimu neturi nieko bendro, nes jų tikslas yra tik pramogos ir komercija. Tikintiesiems reikia budėti, kad pramogos nenustelbtų reikiamo pasiruošimo švęsti Jėzaus Gimimą.
Pirmojo Advento sekmadienio Mišių Evangelija pasakoja ne apie pirmąjį Jėzaus žingsnį žmonijos istorijoje, bet apie antrąjį jo atėjimą pasaulio pabaigoje, kai „žmonės išvys Žmogaus Sūnų ateinantį debesyje su didžia galybe ir garbe“ (Lk 21, 27). Jėzus, pasakodamas apie šiuos paskutinius įvykius laikų pabaigoje, siekė ne išgąsdinti žmones, bet paskatinti juos budėti. „Saugokitės, kad jūsų širdis nebūtų apsunkusi nuo svaigalų, girtybės ir kasdienių rūpesčių, kad toji diena neužkluptų jūsų netikėtai“ (Lk 21, 34).
Adventas yra ramaus ir viltingo budėjimo metas, todėl labai svarbu praleisti jį taip, kad kai švęsime Kalėdas, išgyventume Jėzaus gimimą savo širdyje. Jėzus, kviesdamas budėti, priminė būtinumą saugotis ne tik svaigalų, bet ir kasdienių rūpesčių. Su šiais rūpesčiais daugiau ar mažiau visi susiduriame. Mus gali slėgti rūpesčiai dėl darbo, sveikatos, ateities ir daugelio kitų dalykų, kurie mums neduoda ramybės. Kaip atsikratyti šių visų rūpesčių, kad jie bent mažiau mus slėgtų? Reikia mokytis visus rūpesčius sudėti į dangaus Tėvo rankas.
Pasidalinsiu savo patirtimi. Kai 1983 metais buvau areštuotas ir patalpintas KGB kalėjime, tikrai turėjau daug rūpesčių. Ar pajėgsiu pakelti sunkius kalinimo ir tardymų mėnesius? O jų, kaip tardytojas žadėjo, bus ne vienas. Sunkių minčių slegiamas meldžiausi ir skaičiau Šventąjį Raštą. Pataikiau skaityti labai man reikalingą vietą apie lauko lelijas ir padangių sparnuočius. Jėzus kalbėjo žmonėms: „Įsižiūrėkite į padangių sparnuočius: nei jie sėja, nei pjauna, nei į kluonus krauna, o jūsų dangiškasis Tėvas juos maitina. Argi jūs ne daug vertesni už juos? Taigi nesirūpinkite rytdiena“ (Mt 6, 26.34). Anuomet šie Evangelijoje perskaityti Jėzaus žodžiai tiesiog nušvietė niūrią kalėjimo kamerą. Aiškiai suvokiau, kad esu ne tik KGB tardytojų rankose, bet, visų pirma, Dievo rankose, ir jei juo pasitikėsiu, viskas išeis į gera.
Dievas neapleidžia nei vieno, kuris juo visiškai pasitiki. Mus gali ištikti visokios bėdos, bet Dievas tikrai viską išves į gera. Dievo Sūnus Jėzus Kristus atėjo į mūsų tarpą, prisiimdamas žmogaus prigimtį, ir mirė už mus ant kryžiaus, kad ne tik sumokėtų mūsų nuodėmių kainą, bet ir padėtų susikurti su Dievu meilės bei pasitikėjimo santykį. Mes labiausiai pagarbiname Dievą, kai visiškai juo pasitikime.
Advento metu paraginti budėti, skirkime daugiau laiko maldai ir dažniau paimkime į rankas Šventąjį Raštą. Neužmirškime Advento sekmadieniais švęsti Mišias ir prieš Kalėdas susitaikinti su Dievu, priimant Atgailos – Susitaikinimo sakramentą.
Šis Advento metas tepadeda kiekvienam iš mūsų susikurti kuo geresnį santykį su dangaus Tėvu, kurio Apvaizda mus lydi ir džiaugsmo, ir vargo keliais. Jei šitai pasiseks padaryti, tuomet Advento metas tikrai mums bus palaimingas.
Kardinolas Sigitas Tamkevičius
