Armėnija ir Azerbaidžanas toliau nesutaria dėl kelių pasienio kaimų, ir Baku, regis, yra pasiryžęs greitai atkurti jų suverenitetą. Abi visuomenės į šį klausimą reagavo griežtai. Armėnijos Vyriausybė lyg ir pripažįsta teisinę Azerbaidžano nuosavybę į Armėnijos kontroliujamas gyvenvietes, nors opozicija ir daugelis paprastų piliečių kritiškai vertina šią poziciją (žr. EDM, balandžio 8 d.).
Azerbaidžane visuomenės nuotaikos yra bekompromisės ir optimistinės. Keturi minimi kaimai – Baghanis Ajrimas (Bağanıs Ayrım), Ašagi Askipara (Aşağı Əskipara), Cheyrimli (Xeyrımlı) ir Gizilhajili (Qızılhacılı) – priklauso aštuoniems Azerbaidžano kaimams už Karabacho ribų, kuriuos šiuo metu kontroliuoja Armėnija. Minėtos gyvenvietės yra palei Armėnijos ir Azerbaidžano sieną ir ribojasi su žemynine Azerbaidžano dalimi, o kitos keturios yra eksklavai.
Baku mano, kad keturių kaimų statusas gali būti nustatytas gana greitai, tačiau eksklavų klausimo sprendimas greičiausiai bus sudėtingesnis. Tinkamai neapibrėžtos ir demarkuotos sienos nebuvimas trukdo spręsti teritorinius ginčus bei derėtis dėl taikos.
Pasienio kaimų azerbaidžaniečiai buvo ištremti 1990 m. Antrojo Karabacho karo pradžioje, kai kurie azerbaidžaniečių tautybės asmenys, vis dar gyvenantys šioje teritorijoje, buvo sudeginti gyvi (Azlogos, 2021 m. gegužės 22 d.).
Kaimai, dabar dėl sistemingo plėšikavimo dažniausiai virstantys griuvėsiais, tapo dar svarbesne problema pasibaigus šiam konfliktui (Top-Center, balandžio 2 d.; Commonspace, balandžio 3 d.).
Pastaruosius kelis mėnesius Baku ypač garsiai kalbėjo apie šiuos keturis kaimus ir ne kartą reikalavo juos grąžinti. 2023 m. spalį Azerbaidžano prezidentas Ilhamas Alijevas telefoninio pokalbio su Europos Vadovų Tarybos pirmininku Šarliu Mišeliu metu užsiminė apie aštuonis „armėnų okupuotus kaimus ir pabrėžė šių kaimų išlaisvinimo iš okupacijos svarbą” (President.az, 2023 m. spalio 7 d.).
Po kelių mėnesių, sausio mėnesį, Alijevas vėl iškėlė šį klausimą ir tvirtino, kad keturi kaimai-eksklavai turi būti besąlygiškai grąžinti Azerbaidžanui. Jis taip pat paminėjo Armėnijos ir Azerbaidžano pasienio komisijų darbo svarbą sprendžiant šį klausimą dėl jų bendros sienos delimitacijos (President.az, sausio 10 d.). Maždaug tuo pačiu metu Azerbaidžano visuomeninė televizija įrašė išskirtinį vaizdo reportažą apie šiuos atsiskaitymus, siekdama aktyvinti nacionalinį diskursą šia tema (Ictimai TV, sausio 21 d.).
Kai kurie pareigūnai pasisakė už griežtesnę retoriką. Keli Azerbaidžano parlamento nariai, tarp jų Fazailas Aghamali, Elmanas Nasirovas ir Arzu Nagijevas, taip pat kariniai ekspertai prognozuoja arba grasina panaudoti karinę jėgą, jei aptariami kaimai vėl nebus perduoti Baku suverenitetui (Yeni Musavat, kovo 5 d.; Modern.az, kovo 6 d.; Bizim media, kovo 13 d.; Oxu.az, kovo 26 d.).
Azerbaidžane vyrauja bendras sutarimas, kad keturių pasienio kaimų likimą bus lengva išspręsti, daugelis tikisi, kad jie bus grąžinti artimiausiomis savaitėmis. Kovo mėnesį Laisvosios Europos radijo / Radijo laisvės azerbaidžaniečių tarnybos Azerbaidžano radijo ir kitų šaltinių surinktų trumpų interviu su Gazacho gyventojais rinkinys rodo optimizmą, o kai kuriais atvejais ir tikrumą, kad šios gyvenvietės netrukus bus grąžintos Azerbaidžanui (Azadliq Radiosu, kovo 26 d.; Modern.az, kovo 29 d.).
Klausimas, ar šis procesas vyks taikiai, išvedant Armėnijos pajėgas, ar reikės panaudoti karinę jėgą, lieka atviras. Armėnijos ministras pirmininkas Nikolas Pašinianas užsiminė, kad šalis gali grąžinti Azerbaidžanui keturių pasienio kaimų kontrolę, vienašališkai perduodama teritoriją (OC Media, kovo 19 d.). Per vizitą šiaurinėje Tavušo provincijoje N. Pašinianas pareiškė, kad kaimų grąžinimas Azerbaidžanui gali užkirsti kelią karui.
Armėnijos premjero pareiškimai buvo sutikti prieštaringai – buvęs gynybos ministras Seyranas Ohanyanas perspėjo, kad toks perdavimas sustiprintų Azerbaidžano pozicijas (Azatutyun, kovo 19 d.). Ohanyanas papildomai paragino Armėnijos kariuomenę nepaklusti Pašiniano įsakymams pasitraukti iš ginčijamų pasienio teritorijų (Azatutyun, kovo 24 d.).
Jei situacija nebus kruopščiai valdoma, šis teritorinis konfliktas gali lengvai peraugti į ginkluotą susidūrimą (Commonspace, balandžio 3 d.). Net jei bus įvykdyta „žaibiška” operacija gyvenvietėms susigrąžinti, neabejotinai bus pakenkta trapiam Azerbaidžano ir Armėnijos santykių normalizavimo procesui.
Verta apsvarstyti ir tarptautinės bendruomenės reakciją. Kai kurios Vakarų šalys išreiškė nepasitenkinimą dėl Azerbaidžano suvereniteto atkūrimo Karabache ir armėnų gyventojų iškeldinimo iš šios teritorijos. Tos pačios valstybės griežtai reagavo į Baku pastangas ištaisyti padėtį pasienyje. Vis dėlto Azerbaidžano pareigūnai ir ekspertai mano, kad pagal tarptautinę teisę jiems palanku išlaikyti deokupuotas žemes, nebent konfliktas persimestų į pačią Armėniją (Modern.az, kovo 29 d.).
Eksklavų gyvenviečių statuso nustatymas greičiausiai bus sudėtingesnė problema. Tame pačiame sausio mėnesio interviu Alijevas pasiūlė sudaryti atskirą ekspertų grupę eksklavų klausimui spręsti (President.az, sausio 10 d.). Vis dėlto išlieka esminių kliūčių, įskaitant kitus teritorinius ginčus ir įstrigusias taikos derybas. Atsižvelgiant į Armėnijos ir Azerbaidžano klausimų sudėtingumą, 1 000 km ilgio sienos delimitavimas ir demarkavimas gali užtrukti ne vienerius metus, jei ne dešimtmečius.
***
Ta proga primintina, kad Armėnija, kuri yra Rusijos sąjungininkė, Azerbaidžano teritorijas užgrobė byrant SSRS ir buvo kelis kartus JTO Saugumo tarnybos paraginti jas deokupuoti, bet okupantai kliovėsi Maskva. Ukrainos karas leido Azerbaidžanui atsiimti tai, kas buvo užgrobta.
