Birželio 13 d. Baltarusijos prezidentas Aliaksandras Lukašenka davė interviu Maskvos televizijos kanalo „Rossija 1” žurnalistei Olgai Skabejevai (President.gov.by, birželio 14 d.). Pokalbio išvakarėse Rusijos televizijos komanda apsilankė Baltarusijos vakariniame pasienyje, kur įrengtos priešlėktuvinės raketų sistemos S-400.
Vėliau, pradedant interviu, pasidalinta savo vizito įspūdžiais. Savo ruožtu A. Lukašenka priminė pašnekovui, kaip jis kadaise – vykstant kivirčams su Rusija dėl angliavandenilių kainų ir Baltarusijos pieno produktų eksporto draudimų – prognozavo, kad ateis laikas, kai jis ir Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas „stovės nugara į nugarą ir atidengs atsakomąją ugnį” (Lenta.ru, 2017 m. kovo 28 d.). Dabar tas laikas atėjo, anot diktatoriaus, nes Rusija ir Baltarusija priešpriešina 51 Ukrainai padedančioms šalims.
Nesileisdamas į detales, A. Lukašenka išsakė nuomonę, kad karas netrukus baigsis, nes „tam yra rimtas pagrindas” (President.gov.by, birželio 14 d.). Baltarusijos prezidentas pakartojo savo ankstesnę nuomonę, kad Vakarai neleidžia Ukrainai atnaujinti derybų su Rusija.
Jis taip pat prognozavo, kad Ukrainos prezidentas Volodymyras Zelenskis, kurį Vakarai „bučiuoja ir apkabina” taip, kaip kadaise Michailą Gorbačiovą, taip pat baigs kaip ir jis – akivaizdi aliuzija į šalies, kuriai vadovavo M. Gorbačiovas, žlugimą. A. Lukašenka tvirtino, kad tai buvo jo iniciatyva, netgi reikalavimas, kad Rusija „grąžintų” Baltarusijai branduolinius ginklus.
Į pastabą, kad Baltarusija dabar taps teisėtu Vakarų kariniu taikiniu, A. Lukašenka atsakė: „Mes visada buvome taikinys. Jie norėjo mus suplėšyti į gabalus nuo 2020 metų. Tačiau iki šiol niekas nekariavo prieš šalį, kuri turi branduolinių ginklų”. Jis neigė, kad ne patso V. Putinas spręs, ar panaudoti tuos ginklus – nors neneigė, kad reikalą teks derinti su „kolega” iš Rusijos.
Bene prieštaringiausias Baltarusijos prezidento teiginys, kurio Kremlius jau išsižadėjo (RIA Novosti, birželio 14 d.), buvo susijęs su 2022 m. kovo mėn. vykusiu Rusijos ir Ukrainos derybų Stambule raundu, kuriame, kaip pranešama, buvo aptartas V. Putino projektas dėl Krymo nuomos Rusijai. Nuomoti turėjo Ukraina.
„Šiandien tai būtų neįmanoma, – pastebėjo A. Lukašenka, – nes „Krymas konstituciškai yra Rusijos teritorija”. Pasak jo, tai buvęs normalus projektas, dėl kurio turėjo būti iš esmės susitarta, paskui jį inicijavo užsienio reikalų ministerijos, o tada dėl jo nusprendė ir pasirašė valstybių vadovai.
Galiausiai A. Lukašenka dar kartą pasigyrė Baltarusijos valstybės saugumo komiteto (KGB) „puikia operacija”, kurios metu „per keturias-penkias dienas buvo surasti ir sulaikyti visi bendrininkai” dėl tariamo ukrainiečių bandymo sugadinti Rusijos lėktuvą A-50 Mačiuliščių kariniame aerodrome 2023 m. vasarį (žr. EDM, kovo 8 d.).
Baltarusijos prezidento interviu opozicinė žiniasklaida nušvietė remdamasi 25 metų senumo nuvalkiotu tropu, kad Lukašenka yra šiurkštus ir egoistiškas lyderis, nes Maskva iš tiesų vadovauja ir naudojasi jo tuštybe. (Žr., pavyzdžiui, Telegraph, birželio 14 d.)
Tačiau pačios opozicijos likimas palieka [diktatoriui] daug vilčių. Štai Svetlanos Tichanovskajos vadovaujamam „laikinajam kabinetui” pavyko numalšinti konfliktą BYPOL viduje, jį suskaldžius, kai dauguma jo bendražygių pasitraukė iš pirminės struktūros, kuriai vadovavo Tichanovskajos kabineto narys Aleksandras Azarovas (žr. EDM, birželio 14 d.). BYPOL yra buvusių Baltarusijos teisėsaugos bendradarbių organizacija, kuri planuoja jėga nuversti Lukašenką. Dabar opozicijos komentatoriai juokauja, kad BYPOL „dauginasi susiskaldymu”, ir pripažįsta, kad visas šis kivirčas padarė žalos Tichanovskajos reputacijai (Telegraph, birželio 13 d.).
Be to, M. Azarovas yra jau antrasis Tichanovskajos kabineto narys, išdavęs opoziciškai nusiteikusių baltarusių pasitikėjimą; pirmoji buvo Tatjana Zareckaja, kuri anksčiau buvo atsakinga už kabineto finansus (žr. EDM, lapkričio 9 d.).
Opozicinių leidinių skaitytojams taip pat primintina, kad praeityje toks pat likimas kadaise ištiko Baltarusijos liaudies frontą. Pastarasis po skilimo taip ir neatgavo savo buvusios įtakos. O ir Baltarusijos socialdemokratai, prieš prasmegdami užmarštin, suskilo į tris dalis.
„kodėl per 30 metų nieko nepasiekėte?” – toks buvo dažniausias klausimas, skirtas buvusiai opozicijai dar 2020-aisiais.
Atsakydamas į klausimą, kodėl A. Tichanovskaja nepasisako už prievartinį A. Lukašenkos nušalinimą, Carnegie fondo tarptautinei taikai rezidentas mokslininkas Artiomas Šraibmanas paminėjo galimus jos nuogąstavimus, kad ji gali prarasti paramą Baltarusijos visuomenėje.
A. Šraibmanas taip pat pastebėjo, kad tokios abejonės iš tiesų gali būti perdėtos dėl paprastos priežasties – parama A. Tichanovskajai jau gali būti tiek sumažėjusi, kad tolesnis jos radikalėjimas gali būti nereikšmingas (YouTube, birželio 14 d.). Kalbėdamas apie BYPOL skandalą, Šraibmanas pridūrė vieną štrichą: BYPOL neseniai įregistravo fondą Lenkijoje, todėl nedaugelis donorų bus entuziastingai nusiteikę į jį investuoti.
Varšuvoje įsikūrusio Politinės analizės ir prognozių centro atstovas Pavelas Usovas, radikalus Lukašenkos šmeižikas, taip pat artimas Baltarusijos liaudies fronto įkūrėjui Zianonui Pazniakui, pasidalijo negailestinga Baltarusijos opozicijos diagnoze (Facebook.com/PavelUsov, birželio 10 d.).
Pasak P. Usovo, „kodėl per 30 metų nieko nepasiekėte?” – toks buvo dažniausias klausimas, skirtas buvusiai opozicijai dar 2020-aisiais. Tačiau tie, kurie uždavė šį klausimą, dabar sulaukė galutinio atsakymo į jį, susijusio su naujosios bangos opozicija, kuriai pavyko „visiškai žlugti vos per 1-3 metus, nepaisant gana patogių sąlygų institucinei plėtrai ir egzistavimui užsienyje”.
Kodėl? Usovas išvardija penkias priežastis.
Pirma, politika buvo paversta verslu, idant būtų užtikrintas geras pragyvenimas.
Antra, neegzistuoja demokratinė politinė kultūra, kiekviena politinė struktūra tampa uždara, be abipusio pasitikėjimo ir korupcija pasižyminčia paklusnumo savo lyderiui sistema.[Panašiai, kaip sektoje].
Trečia, nėra kilnių politinių idėjų. Demokratijos, laisvės ir nepriklausomybės šūkiai nepagrįstai papildomi lytinės tapatybės klausimais vien todėl, kad tai madinga.
Ketvirta, finansavimas yra pagrindinis veiklos parametras, nes Baltarusijoje netikima greitais pokyčiais. P
Penkta, nesama atsakomybės prieš bendrapiliečius ir istoriją.
Apibendrinant galima teigti, kad oficialusis Minskas, be ekonominės stabilizacijos ir užgniaužtos opozicijos, yra remiamas Rusijos branduolinių ginklų, o opozicija tremtyje ritasi žemyn – toks gana niūrus dabartinės padėties Baltarusijoje vertinimas.
Grigorijus Ioffe, Eurasia Daily Monitor
