Seimo nario Vytauto Gapšio mandato nepanaikinimas sukėlė patetiškas diskusijas – neva čia baisus, pirmas, nepakartojamas cinizmo ir politinio neatsakingumo atvejis Marijos žemėje. Tačiau bjaurus dalykas yra gera atmintis. Ji verčia kelti klausimą ir dėl prioritetų.
Padėtis, kai kalėjime sėdintis Seimo narys išsaugo mandatą yra tikrai ne nauja ir tikrai nėra politinės apokalipsės ženklas. Audrius Butkevičius – pirmasis atkurto nepriklausomos Lietuvos faktiškas krašto apsaugos ministras – dar praėjusio amžiaus pabaigoje buvo nuteistas už „pasikėsinimą sukčiauti stambiu mastu“. Seime jo mandato panaikinimui balsų neužteko. Profesorius Vytautas Landsbergis tuomet sakė, kad A. Butkevičiaus pasirodymas Seime išniekintų pastarąjį. A. Butkevičius taip jame ir pasirodė: „atvykau išniekinti Seimo“.
Mandato ir „apkaltumo“ santykis dar kvailiau susidėliojo trumpai ir nelaimingai prezidentavusio Rolando Pakso atveju. Seimas, kartu su Konstituciniu Teismu, nutarė, kad R. Paksas iki gyvos galvos negali kandidatuoti niekur, kur reikia prisiekti. Tačiau į Europos Parlamentą galėjo ir jam pavyko. Visam kontinentui galėjo atstovauti, bet tik ne Lietuvai ar kokių ten Telšių savivaldybei. Komiška, bet principinga.
Vėliau, kai vėl valdžioje buvo konservatorių vadovaujama koalicija, ištiko Lino Karaliaus ir Aleksandro Sacharuko istorija.
Pratęstos sesijos metu iš savo (Seimo nario) pulto plenarinėje posėdžių salėje A. Sacharuk net 13 kartų neleistinai balsavo už L. Karalių (nedalyvavusį atitinkamų posėdžių metu, o kvailiojusį su mergomis Tailande). Kaip istorija byloja A. Sacharukas aiškinosi frakcijoje „radęs“ L. Karaliaus kortelę ir ją paėmęs, o balsavimo metu keliskart „susipainiojęs“ (pamatęs, kad balsavo ne savo kortele, pabalsuodavo dar ir savo).
Pradžioje, kiek atsimenu, A. Sacharukas porino L. Karaliaus kortele balsavęs „norėdamas įsitikinti, ar tikrai parlamentaras gali savo kortele pasinaudoti tik sėdėdamas savo vietoje“, o vėliau sakė susipainiojęs tarp kortelių.
Komiška yra tai, kad L. Karalių iš Seimo pašalino, A. Sacharuką paliko. {Primintina, kad tada irgi valdžioje dominavo Tėvynės Sąjunga-Lietuvos krikščionys demokratai (TS-LKD). Viršteisinė ir višpolitinė genijų institucija – Konstitucinis Teismas – buvo nutarusi, kad šiurkščiai pagrindinį šalies įstatymą pažeidė abu (vienas teisėjas pareiškė atskirąją nuomonę). Bet politinės institucijos sprendimas buvo, kas logiška, politinis.
Dabar – Petras Gražulis. Seimas visai neseniai ėmė ir apsisprendė panaikinti jo mandatą. Per slaptą balsavimą už tai pasisakė 86 parlamentarai, prieš buvo 8, susilaikė 4, 7 biuleteniai rasti sugadinti. Kartu P. Gražulis neteko teisės dalyvauti Seimo rinkimuose 10 metų. Bent jau nepadaryta kvailystė “iki gyvos galvos”, kaip su R. Paksu, kuomet gauta velnių nuo europinio teismo.
Visgi, lieka klausimas – kas labiau “išmandatintinas” – teistas už politinę korupciją asmuo, art as, kuris balsavo už kitą, bet dar ir gėjus pašiepė. Kokie yra vertybiniai ir teisiniai prioritetai? Jei Seimas kažkam panaikina neliečiamybę ir tas kažkas nuteisiamas už korupciją ar kokį nužudymą – kam reikalinga dar politinė komedija, vardu apkalta? Apkaltomis Lietuva turbūt tikrai yra regiono, jei ne pasaulio lyderė. Tik ar tikrai ši manija gerina politinio proceso kokybę?
O apie valdančiosios koalicijos veidmainystes ir perversijas – žiūrėkite čia:
Kam buvo svarbiau atimti mandatą: