„Statyk ir važiuok“ aikštelių ne itin logiškose vietose projektas atrodo lyg tiesiog nepavykęs bandymas išpopuliarinti naujus greituosius autobusus, o štai net visiems įsiminusi Artūro Zuoko laikų oranžinių dviračių akcija atrodo naiviai, palyginti su šiandien įgyvendinamomis Remigijaus Šimašiaus reformomis, kai Senamiestyje įvedamas kilpinis eismas, ketinama apmokestinti antro šeimos automobilio stovėjimą netgi savo kieme, siaurinamų gatvių sąskaita plečiami dviračių takai.
Pastarųjų plėtra miestas itin giriasi – sostinės savivaldybė dar metų pradžioje suskaičiavo 120 km raudonos spalvos asfalto dviračių takų bei numatė nutiesti dar porą dešimčių šiemet. Merui, į darbą važiuojančiam dviem ratais – šventė, ne kitaip. Ir čia jau aiškiai matyti, kad vaikų vežimas į mokyklą buvo ne jo pareiga (dabar jau buvusioje) šeimoje, juk dviračiu vežti bent du vaikus su jų kuprinėmis turėtų būt nemenkas iššūkis minant sostinės kalvomis.
Prieš beveik mėnesį meras, kartu su susisiekimo ministru paskelbė, kad kai kuriose Vilniaus gatvėse greitis bus ribojamas iki 30km/h, o kai kurios kitos gatvės bus tiesiog atimtos iš automobilių vairuotojų ir atiduotos dviratininkams. Mero teigimu „mieste turime tilpti visi“, tačiau ar jo komanda su Vilniaus miesto vyriausiuoju miesto inžinieriumi Antonu Nikitinu, neturinčiu inžinerinio diplomo, įvertino gatvių pralaidumą? Juk kiek vilniečių tenka vėluoti į darbą kamštyje praleidus valandą ar pusantros, kuomet pusė miesto užsikemša dėl vienintelės menkos avarijos Geležinio vilko gatvėje pavyzdžiui, ties Seimo tuneliu.
Kasmet miestiečių pasipiktinimo sulaukia į intensyvų srautą kiekvieną rugsėjį įsiliejantys atvykėliai – studentai. Tačiau reiktų nepamiršti, kad rugsėjį į švietimo įstaigas sugrįžta ir moksleiviai, kuriuos kas rytą vežioja „mamataksi“ ar „tėtistaksi“. Visa tai – pasekmė normalios infrastruktūros trūkumo – kam vežt vaikus į švietimo įstaigą kitame miesto gale, kai jie gali tai daryti visai čia pat – greta namų esančioje mokykloje ar darželyje. Tad peršasi išvada, kad Vilniuje pageidaujami tik bevaikiai dviratininkai.
Baltupių mikrorajone siaurinama Didlaukio g., bet tuo pačiu plečiami dviračių takai, lyg pamirštant, kad Lietuvoje yra netrumpas laikotarpis metuose, kai dviratininkų skaičius sumažėja iki minimumo. Plečiant dviračių takus neretai apgadinamos brandžių medžių šaknys.
Negaliu nepaminėti ir Naugarduko g. „projekto“, kur vietoje automobilių parkingo vietų įrenginėjamos keistos konstrukcijos, kur neva turėtume ilsėtis, kvėpuodami miesto dulkėmis. Po šio projekto dar daugiau gatvių Naujamiestyje siaurinamos, teigiant, kad taip automobiliai važiuos lėčiau, atsiras žalių zonų ir neva bus švaresnis oras.
O ar kas apskaičiavo, kiek dėl tokio lėtesnio važiavimo susidarys daugiau kamščių ir dar daugiau automobilių, ilgiau degindami kurą, į aplinką išskirs daugiau dujų?
Bet meras su komanda ir čia sakosi radę sprendimą ir kviečia miestiečius užsodinti sostinę augalais. Tarp jų – ir invaziniais, už kurių sodinimą gresia baudos.
