Atrodo, kad naujasis premjeras Saulius Skvernelis pasiryžęs iš peties mėžti korupcijos mėšlą ir kvapą. Naujųjų išvakarėse supažindino Ministrų kabinetą su visuomenės, verslininkų ir valstybės tarnautojų apklausa „Lietuvos korupcijos žemėlapis 2016“. Pirmadienį susitiko su STT vadovu aptarti kovos su korupcija stiprinimą. Daug žadanti pradžia.
Pirmiausia skaidrinkim milijonus
„Lietuvos korupcijos žemėlapyje“ duomenimis visuomenė labiausiai korumpuotomis įstaigomis laiko sveikatos apsaugos institucijas, Seimą, teismus, savivaldybes ir politines partijas. Mano nuomone, finansiškai žalingiausia korupcija, stabdanti Lietuvos progresą, klesti viešuosiuose pirkimuose. Pinigai juda milijoninėmis sumomis, samdomi patyrę specialistai, pakišų schemos gerokai subtilesnės nei susitikimuose su piliečiais minimi 100 ar 500 eurų vokeliai anestezologui ar chirurgui. Už milijoninių pirkimų eilučių maskuojami artimų ar proteguojamų verslų interesai. Štai, pvz., Utenoje vietoj to, kad parašytų, kiek kainuoja šiukšlių dėžės, jų montavimas, aplinkos priežiūra, viską suplaka į krūvą ir tuomet tu, būk geras, pats spėliok, ar 600 eurų už vieną šiukšliadėžę stadionui pirkimu nėra slapstomas susitarimas dėl „atkato”. O kai sumos yra ne tūkstantinės, kaip minėto Utenos stadiono atveju, o milijoninės?
Daug klausimų kyla dėl septynmyliais žingsniais išaugusios Vilniaus koncertų ir sporto rūmų rekonstrukcijos darbų sąmatos. Tai gali būti dar vienas didelis tvartelis, kurį reikia išvalyti. Čia įsimaišę visų mūsų pinigai milijoninėmis sumomis. Kaip skelbia Turto bankas, preliminari projekto vertė, įskaitant pastato įsigijimą, sieks apie 34 mln. eurų. Abejonių kelia ir finansavimo šaltinių schemos, nes čiuptuvai ketina įpinti ne tik valstybės biudžeto, bet ir aplinkosaugai skirtas Klimato kaitos specialiojo fondo lėšas.
„Atvira“ kaina po uždarų derybų?
Priminsiu, kad Sporto rūmų rekonstrukcijos kainos pagrįstumu suabejojo Viešųjų pirkimų tarnyba (VPT). Turto bankas Tarnybos įpareigotas iš naujo svarstyti rekonstrukcijos biudžetą ir pasiūlytą kainą. VPT teikė išvadą, kad lėšos pirkimui suplanuotos netinkamai, o neskelbiamų derybų metu tiekėjo pasiūlyta projekto kaina – beveik 27,6 mln. eurų – yra per didelė (Turto banko skelbiami 34 mln. eurų susideda iš šitų 27,6 mln. eurų ir 5,6 mln. eurų pastato įsigijimo vertės iš bankrutuojančios ŪBIG ir bendrovės „Žalgirio sporto arena“). Neskelbiamų derybų klausimu, man įstrigo Rimvydo Valatko mintis: kiek, žmogus, gali turguje nusiderėti, kai deriesi su vienu pardavėju?
Be to, VPT vadovė D. Vilytė rekomendavo Turto bankui pakartotinai apsvarstyti projekto biudžetą su koordinuojančiomis institucijomis, nes galutinio sprendimo, kuris besąlygiškai patvirtintų projekto finansavimą, nėra. Pritariu, kad jei finansavimas neužtikrintas, pirkimo vykdymas netikslingas. Papildyčiau: ypatingai, kai jo skaidrumas po devyniais užraktais.
Sąlygos – tam vieninteliam?
Ankstesnės, socdemų, darbiečių ir tvarkiečių Vyriausybės pavedimu Turto bankas skelbė viešą konkursą ir išrinko rangovą, kuris vykdys projektą. Vis tik VPT neleido Turto bankui pasirašyti sutarties su konkurso laimėtoju, nes ne tik kainos, bet ir konkurso sąlygos sukėlė įtarimą.
Pasiimkime sąlygas, nes net smagu skaityti. Tiekėjas per pastarąjį penkmetį arba nuo tiekėjo įregistravimo dienos turi būti įvykdęs ne mažiau kaip vieną nekilnojamojo kultūros paveldo objekto rangos sutartį, kurios vertė – ne mažesnė nei 4,5 mln. eurų. Teigiama, kad šį atitinka tik dvi Lietuvos bendrovės. O griežtas mokumo reikalavimas atsijojo dar vieną iš tų bendrovių.
Finansų ministerija, jau po pirmojo 2016 m. Seimo rinkimų turo, regis, išdrąsėjo. Pamatę, kad socdemai bei darbiečiai gali išlėkti iš dominuojančio valdžios vežimo, spalio 14 d. parengė raštą, kuriame abejojama dėl viešojo pirkimo tikslingumo. Dar pasiūlė iš naujo įvertinti ir „Investiciniame projekte pateiktų Vilniaus kongresų centro projekto įgyvendinimo alternatyvų bei siūlomų techninių sprendinių lygiavertiškumą“. Be to, VPT taip pat yra kreipusis į Konkurencijos tarybą dėl šio viešojo pirkimo, prašydama išnagrinėti galimą konkurencijos ribojimą.
Dar vienas lėšų „įsisavinimo“ mechanizmas?
Jeigu rimtai pakedenus šio projekto užkulisius pasimatytų korupcijos šleifas, už klaidas mokėtumėme mes visi, mokesčių mokėtojai. Žala būtų ne tik finansinė. Dar labiau sumažintumėme ir taip trapų tarptautinių institucijų pasitikėjimą, kad išlipome iš sovietinio paveldo ne tik fizine, bet ir sąmoningumo prasme.
Beveik lygiai prieš metus numatyta prašyti 8 milijonų eurų rekonstrukcijai iš Klimato kaitos fondo specialiosios programos, pakišus projektą po pastatų energetinio efektyvumo didinimu. Mano žiniomis, dar nesikreipė į Aplinkos ministeriją. Tačiau, kai visas konkursas kelia klausimų dėl skaidrumo, ar tikrai norime prašyti lėšų konferencijų centrui iš fondo, kurio asignavimai turi būti skirti gerinti aplinkos ir oro kokybę (surinktos iš prekybos šiltnamių efektą sukeliančių dujų vienetų ir apyvartinių taršos leidimų pardavimo)? Aš būčiau už tai, kad neleistume Europai ir pasauliui manyti, kad išsaugojom ne tik sovietinės architektūros paveldą, bet ir mąstymą.
Lietuvos architektai jau ne kartą kėlė klausimus, ar verta išsaugoti aplinkosaugines problemas keliančius sovietinės architektūros statinius. Jeigu jau saugom, privalom tai daryti skaidriai, tinkamai naudodami mokesčių mokėtojų ir specialiųjų fondų lėšas. Tik neabejoju, kad šalia, tose pačiose Šnipiškėse, senuose daugiabučiuose gyvenantiems rekonstrukcija iš Klimato kaitos fondo būtų aktualesnė. Kiek galėtume už 8 mln. eurų paskolą renovuoti daugiabučių namų? 20? 50? Tuo labiau, kad Vilniuje apskritai daugiabučių renovacija lėtesnė, palyginus su kai kuriais regionų miestais.
Investavimas į išlaidas, o ne į ateitį
Naujos Vyriausybės ir Seimo lyderiai yra viešai kritikavęs ligšiolinį valstybinį išlaidavimą arenoms ir statiniams be atsiperkamumo. Vilniaus koncertų ir sporto rūmų atvejis kaip tik iš šios serijos. Projekto pelningumo skaičiavimai, Lietuvos institucijų duomenimis, iš tiesų įspūdingai prasti: įvertinta, kad per 15 m. rūmai atneštų vos 3,15 mln. pelno. Kyla natūralus klausimas, kam sunešame visų mokesčių mokėtojų trisdešimt milijonų eurų?
Užsienio reikalų ministerija, prašydama Europos Komisijos leidimo finansuoti rūmus iš valstybės lėšų, neslėpė šių skaičiavimų siekdama parodyti, kad iš privačių lėšų joks rangovas projekto nesiimtų. Kaip gi? Kas galėtų imtis projekto su 31 milijono eurų minusu? Kyla minčių, jog tik mokesčių mokėtojų pinigus švaistanti institucija. Tikiuosi, kad mūsų naujoji Vyriausybė – ne toji institucija, kuriai nerūpi investicinių projektų rentabilumas.
Valstybiniams projektams reikalingas Vyriausybės dėmesys
Pritariu VPT vadovės D. Vilytės minčiai, kad valstybei svarbus ekonominis projektas turėtų demonstruoti geriausią tokių projektų įgyvendinimo praktiką. Deja, pasak jos, „milijoninis konkursas nuo pat jo pradžios įkūnija didžiausias viešųjų pirkimų ydas: konkurencijos neužtikrinimą, neracionalų lėšų naudojimą, skaidrumo stoką“.
Suprantu, kad institucijos turi ir taip daug darbo sugaudyti stambius ir smulkius korupcinius tinklus. Vis tiek kreipiausi į STT, prašydamas atkreipti dėmesį į šią galimai milijoninę aferą. Jeigu neįmanoma tokio projekto išsukti be korupcijos dėmės ir ekonominio efektyvumo, tuomet gal geriau tiesiog nugriauti abejotinos kultūrinės vertės ir sostinės veidą darkantį, šalies religines bendruomenes skaldantį objektą. O tokį milijoninį biudžetą skirti rimtam visuomeniniam projektui, kuris realiai pasitarnautų šalies progresui. Pvz., kad ir idėjai nupirkti po mikrokompiuterį kiekvienam pradinukui.
Šios temos neapleisiu, sulaukus Konkurencijos Tarnybos išvadų, institucijų atsakymų, bus tęsinys.
