Prieš naująjį Lietuvos moterų krepšinio lygos sezoną Kauno „Aisčių-LSU“ klubui paskelbus savo sudėtį, paaiškėjo, jog joje yra ne viena žaidėja, laikinosios sostinės komandai atidavusi ne vienerius ir ne dvejus metus. Viena tokių – Gintarė Paulauskaitė, Kauno ekipoje rungtyniaujanti nuo 2015 metų. 22-ejų metų 185 cm ūgio puolėja šį sezoną vidutiniškai aikštelėje praleidžia po 24 minutes, per kurias įmeta 6,1 taško ir atkovoja po 3,2 kamuolio.
Interviu „Aisčių-LSU“ klubui Gintarė papasakojo apie savo karjeros pradžią, pagrindinius ginklus krepšinio aikštelėje bei vienintelę turnyrinės lentelės poziciją, kuri gali tenkinti.
– Kaip tavo gyvenime atsirado krepšinis ir koks buvo tavo kelias iki LMKL pirmenybių?
– Krepšinis buvo nuo vaikystės, jį žaisti įkvėpė dėdė, kuris buvo priverstas mane prižiūrėti, patiko žiūrėti kaip jis žaidžia su draugais, ir kol jie ilsėdavosi, bėgdavau mėtyti. Tėvai matė, kad esu sportiška ir viskas mane traukia, tad susėdom ir tarėmės, koks sportas tinkamiausias man. Mama pažadėjo pasidomėti apie galimybes Kretingoje, sudėliojo visus pliusus ir minusus ir per 10-ąjį gimtadienį gavau krepšinio kamuolį, kedus ir žinią, kad nuo kitos savaitės prasideda treniruotės.Iš tiesų daugybę kartų paauglystėje norėjau mesti krepšinį, bet mama vis skatindavo eiti, tada pasikeitė treneris ir noras vėl grįžo. 16 metų gavau žinią iš trenerio, kad iš Vilniaus atvažiavo kažkoks dėdė ir norėtų pasikalbėti. Nutraukiau tuo metu smagų laiką, leistą su klasiokais, mamą atitraukiau nuo visų darbų ir važiavome į pokalbį. Tada aš net nesupratau nei kur važiuosiu, nei kur žaisiu, bet mama padrąsino, sakė, tai tavo galimybė, galbūt taip ir išvykau į Vilnių. Šiuo sprendimu esu patenkinta iki šiol, nes nuo jo prasidėjo mano kelias LMKL.
– Po trejų metų praleistų sostinės „Jaunųjų talentų“ ekipoje persikraustei į Kauną ir apsivilkai „Aisčių-LSU“ marškinėlius. Kas paskatino priimti kauniečių pasiūlymą?
– Vasarą sužinojusi, kad nebelieka „Jaunųjų talentų“ komandos, ilgai galvojau, ką daryti. Tuo metu vyko U20 rinktinė, kurios treneris buvo Ričardas Maceina, tuo metu treniravęs Kauno „Aisčių-LSU“ komandą. Jis man ir pasiūlė žaisti, pažadėjau žodžiu, kad sutinku, pateikiau dokumentus stoti į LSU ir taip atvykau į Kauną.
– Kaip manai, kokie yra tavo pagrindiniai koziriai krepšinio aikštelėje?
– Mano koziriai visada buvo greitis, man patinka greitas žaidimas ir atakos, taip pat tolimi metimai. Treneris visada akcentuoja mesti, kai bent kiek laisvesnė situacija. Be to, nesiskundžiu ir ištverme, retai kada taip pavargstu, kad reikėtų keitimo.
– Socialiniame tinkle „Facebook“ buvo paplitęs įrašas, kuriame su mažesniu kamuoliu sėkmingai įdedi į krepšį. Šį elementą demonstravai ir Nacionalinės krepšinio lygos (NKL) dėjimų konkurse, ir LMKL projekte „Tapk krepšinio žvaigžde“. Iš kur tas šoklumas?
– Iš kur toks šoklumas konkrečiai negalėčiau atsakyti, bet visada būdavo nuo vaikystės motyvacija pasiekti tinklelį, lentą ir galiausiai lanką. Visą dieną šokinėdavau, kol galiausiai pavykdavo. Be to kadangi Kretingoje gyvenau ant gan aukšto kalno, senelis pasakė: „Lakstyk aukštyn žemyn, taip sutvirtės kojos“. Paklausiau jo, surinkdavau obuoliukus apačioje ir lėkdavau į viršų, ir pastebėjau, kad iš tiesų tiek nedaug tereikia, norint lengviau pasiekti tą savo tikslą.
– Šį sezoną vos antrą kartą karjeroje daugiau atakuoji iš trijų taškų zonos, nei iš vidutinio nuotolio. Pati daug šlifuoji metimus iš toliau, ar čia jaučiama trenerio ranka ir jo žaidimo filosofija?
– Na, tris taškus visada smagiau įmesti nei du, gal dėl to ir geriau atsistoti toliau. Taip pat treneris akcentuoja platesnį žaidimą, gal dėl to šitaip ir išeina.
– „Aisčių-LSU“ garbę gini jau trečiąjį sezoną iš eilės. Kas per tuos metus tau labiausiai įstrigo, įsiminė?
– Būdavo tokių rungtynių, kai mus tikrai nuvertindavo, o mes parodydavome, kad to tikrai negalima daryti. Tai nuostabus jausmas, kuris labiausiai ir įsimena.
– Įpusėjus reguliariajam LMKL sezonui „Aistės-LSU“ rikiuojasi penktojoje turnyrinės lentelės vietoje. Ar tokia pozicija tenkina, ar norėtųsi daugiau?
– Žinoma, netenkina. Pozicija gali tenkinti tik tada, kai esi pirmas. O mes stengsimės toliau dirbti ir siekti kuo geresnių rezultatų.
– Prieš Naujuosius metus nemažai žmonių duoda naujametinius pažadus. Koks būtų tavo naujametinis pažadas ar siekis, kurį esi užsibrėžusi ir žūtbūt nori įgyvendinti, tiek asmeniškai, tiek su komanda?
– Su komanda, žinoma, turime tikslų, žinome, kad galime ir turime patekti į ketvertuką, to ir sieksime. O aš pati pažadų nedalinu, jei nesu kažkuo įsitikinusi. Galiu tik pažadėti savo pastangas ir norą pasiekti kuo aukščiausių tikslų.
