Kaunas pastaraisiais metais sparčiai keičiasi ir išgyvena vieną ryškiausių savo virsmų. Mieste įgyvendinami ambicingi projektai, atnaujinamos viešosios erdvės, vystomi nauji kvartalai. Vienu svarbiausių šiandienos akcentų tampa M. K. Čiurlionio koncertų centras, kuris taps ne tik naujuoju traukos tašku, bet ir dar vienu svarbiu miesto atsigręžimo į Nemuną žingsniu.
Apie architektūrą, intuiciją, Kauno tapatybę, šį išskirtinį projektą ir ateities perspektyvas savo mintimis pasidalijo Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas, „Paleko architektų studijos“ įkūrėjas ir vadovas Rolandas Palekas.
Jeigu reikėtų nupasakoti Kauno veidą, kaip jį apibūdintumėte?
Iš Kauno niekas neatims Lietuvos dvasinio, mentalinio lietuviškumo centro statuso. Kaunas yra ir vienareikšmis moderniosios Lietuvos centras – ir tai sakau ne tik geografine ar susisiekimo prasme. Jeigu kalbame apie miesto veidą, per pastarąjį dešimtmetį jis labai pasikeitė į gerąją pusę. Visi tuos pokyčius matome. Vilniuje pokyčių taip pat gausu, tačiau jis man lieka garbus, paslaptingas istorinis Lietuvos centras.
Kaip manote, kas svarbiausia kuriant miestą ateičiai?
Architekto darbas yra sąlytyje su skirtingomis sritimis, profesijomis, žmonėmis. Jokiu būdu tai nėra vieno žmogaus darbas. Mes žinome, kad statome žmonėms, todėl jų jausmas ir nuomonė yra labai svarbūs, nes miestas priklauso visiems. Jeigu šią minutę gali padaryti geriau, tam, kad kiti po kelių ir daugiau dešimtmečių galėtų džiaugtis – daryk.
Sakoma, kad architektūra ne tik profesija, bet ir gyvenimo būdas. Ar sutiktumėte?
Kalbant krepšinio terminais – Kaunas čia tikrai mane supras – tai kaip ir krepšinyje, taip ir architektūroje, pirmiausia reikia labai gerai atidirbti gynyboje, o tritaškį pataikai retai. Tu dirbi, prakaituoji, ir tik retkarčiais būni apdovanotas tuo tritaškiu. Tokios akimirkos sudaro tik labai mažą dalį, tačiau būtent todėl jos būna tokios saldžios.
Ar savo profesijoje pasitikite intuicija?
Žinoma, pasitikiu. Tačiau intuicija turi du pavojus – ją gana sunku atskirti nuo pasikartojimo ir ėjimo lengviausiu keliu. Su ilgamete patirtimi šis jausmas išsiugdo natūraliai, nes jau esi praėjęs panašias situacijas. Tačiau čia išlenda tas pavojus – pradėti kartotis. Tai tampa nebeįdomu pirmiausia pačiam, o vėliau ir kitiems.
Mano atveju intuicija svarbiausia atradimo momentu. Kartais, kad ir kiek eskizų ar piešinių žiūrėtum, jauti, kad kažkas ne taip, net jei kartais ir negali to paaiškinti. Tuomet suveikia intuicija. Intuityviai supranti, kad daugiau eskizuoti nebereikia ir turi rinktis būtent šį kelią, net jei dar ir neturi racionalaus paaiškinimo.
O kaip suderinti intuiciją su racionalumu?
Šiandien viską norima suskaičiuoti, pamatuoti. Visuomet turi įrodyti ir pagrįsti savo sprendimus. Tačiau kaip gali pagrįsti intuiciją? Ji pirmiausia pagrindžiama tikėjimu. Tuomet kyla klausimas – ar manimi pakankamai pasitiki kiti? Žinoma, galų gale aš vis tiek turiu objektyvų paaiškinimą savo pasirinkimui.
Svarbu nepasikliauti vien išankstiniu žinojimu. Net jei manai, kad žinai, negalvok, jog tai tave išgelbės. Tai tik veda į automatinį užsiblokavimą ir aroganciją. Žinojimas yra labai efemeriškas, nes tu niekada negali būti tikras, ar tikrai kažką žinai.
Kaip gimė M. K. Čiurlionio koncertų centro idėja eiti į santykį su upe?
Ieškant Čiurlioniškumo. Kai buvo paskelbta, kad koncertų centras turės būtent šį vardą, supratome, kad turime atrasti santykį su juo pačiu – Čiurlioniu. Pamenu, kai visa studija nuvykome į vietą, vaikščiojome dešiniuoju ir kairiuoju Nemuno krantu. Tuo metu vandens lygis buvo aukštesnis nei įprastai, ir man jis priminė didžiulį veidrodį. Tuomet supratau, kad šioje vietoje kylantis pastatas neturi būti labai didelis – jį sups žalia, subtili aplinka, sodybos, tačiau dėl savo atspindžio jis galėtų padidėti.
Kilo klausimas, kaip sukurti išskirtinį pastatą, kuris savo masteliu neužgožtų aplinkos. Taip ir „užsikabinome“ už veidrodžio efekto. Jis man labai siejosi su vienu įsimintiniausių Čiurlionio paveikslų – „Ramybė“. Jame labai ryškus vandens atspindys. Taip ir gimė mintis sukurti pastatą, kuris būtų nužengęs į vandenį.
Prieš metus minėjote, kad nerimaujate dėl koncertų salės lenktų stiklo fasadų. Kaip šiuo klausimu jaučiatės šiandien?
Šiandien šiuo klausimu esu didesnis optimistas, džiaugiuosi, kad viskas juda į priekį. Verta prisiminti, kad kokybės sėkmė ir rezultatas susideda ne iš dešimčių, bet turbūt iš šimtų nedidelių gerų atsakymų.
Ko reikia tokiai erdvei, kad ji „kvėpuotų“ ir netaptų tik gražiu pastatu?
Labai geras klausimas. Pirmiausia reikia žmonių, kurie toje erdvėje gerai jaustųsi. Šiuo metu statomas pėsčiųjų tiltas, manau, suteiks didelį impulsą šiai vietai. Tačiau vien to nepakaks. Labai svarbus ir patrauklus ekologiško judėjimo maršrutas kairiuoju Nemuno krantu palei pat vandenį – nuo Vytauto tilto iki Čiurlionio tilto. Kairiajame Nemuno krante jis natūraliai jungsis su Nemunaičių kvartalu, o centrą bus lengviau pasiekti iš Nemuno salos. Tuomet beliks tik tinkamai surežisuoti patį viešąjį taką, kad žmonės ne tik pravažiuotų dviračiais arba pėsčiomis praeitų pro šalį, bet ir turėtų priežastį stabtelėti.
Kokią reikšmę Nemunas turi šiame projekte?
Nemuną miestas vis aktyviau įsileidžia į Kauno centrą, jis tampa ne skiriančiuoju, bet jungiančiuoju. Kaip ir visuomet, kiekviename projekt, ieškai stiprios urbanistinės idėjos. Šiuo atveju nusprendėme gana ryžtingai keisti kranto liniją, nes žvelgdami į šią vietą supratome, kad turime sukurti uostelį. Norėjosi, kad žmogus, tarkime, Kulautuvoje galėtų įsėsti į savo laivelį, atplaukti į koncertą ir po jo grįžti namo. Laivyba sparčiai auga. Tikiu, kad ateityje vis daugiau miestelių turės savo prieplaukas ir vandens transportą. Noriu, kad šis koncertų centras įaugtų į bendrą miesto vaizdą kaip neatskiriama Kauno dalis, ir kad niekam net nekiltų mintis, jog jo čia galėjo ir nebūti.
Nemunaičių kvartalas dažnai minimas kaip vienas ryškiausių pavyzdžių, kaip miestas atsigręžia į upę. Kokia buvo pagrindinė šios idėjos mintis?
Dialogas tarp upės ir miesto artimas ne man vienam. Dabar realizuojamos idėjos gimė diskutuojant kartu su kolegomis kauniečiais dar pirminėje stadijoje, vizijos kūrimo metu – kaip turi būti elgiamasi kairiajame Nemuno krante. Seniai kalbame apie tai, kad miestai turi atsisukti į savo upes. Kitaip tariant, turi būti sukurtos patrauklios, malonios prieigos prie pat vandens. Greitkeliai ir plačios gatvės krantinėse yra skirti automobiliams, o ne žmonėms, ir tai yra blogis. Ši mintis tvyrojo ore jau gana seniai. Kai mums atsirado galimybė projektuoti pastatus sklype ant Nemuno kranto, kurio nuo upės neskiria jokia gatvė, neabejojome, kad turime išnaudoti šią progą ir tęsti vizijoje pasirinktą kryptį.
Norbert Tukaj nuotr.
Ta režisūra negalėjo vykti kitaip, kaip tik bandant žmones kuo labiau priartinti prie vandens. Todėl ir patys pastatai nusileido prie pat vandens. Pėsčiųjų promenada, takai, suoliukai, pirmųjų aukštų terasos – visa tai priartėjo prie upės. Net skersines gatveles formavome su nuolydžiu vandens link, kaip ir istorinėje Kauno dalyje prie Vytauto bažnyčios. Eidamas gatve, žmogus jaučia, kad artėja prie vandens, jį mato. Mus šioje vietoje įkvėpė pats Kaunas. Tokios iš pirmo žvilgsnio nedidelės priemonės galiausiai sukuria jausmą, kad gyveni ant vandens.
Kai laimite architektūrinį konkursą, kas ateina pirmiausia – džiaugsmas ar suvokimas, kad dabar prasidės tikrasis darbas?
Pirmiausia, žinoma, būna džiaugsmas: „O! Jeeee!“ Aišku, emocija priklauso nuo to, koks konkursas, kas vertina darbus, kokie konkurentai, todėl tas džiaugsmas visuomet būna skirtingų atspalvių. Supranti, kad laimėtas objektas bus didelis, ilgalaikis, turbūt statomas etapais, tuomet nusiteiki ilgam procesui. Vis dėlto dar nežinai, kada prasidės tolesnės derybos ir ar jos apskritai prasidės.
Kaune buvo laikas – gal prieš dešimt ar net dvidešimt metų – kai vykdavo konkursai, išrenkami nugalėtojai, tačiau galiausiai niekas jų nerealizuodavo ir projektai taip ir likdavo neįgyvendinti. Tai jau buvo įprasta. Kai 2017 m. laimėjome M. K. Čiurlionio koncertų centro konkursą, turėjau lygiai tokią pačią abejonę. Laimei, abejonės nepasitvirtino.
O jei nelaimite? Ar lengvai paleidžiate, ar pradedate analizuoti, kas nepavyko?
Tikrai analizuoju, stengiuosi suprasti ir duoti sau ataskaitą. Bet čia turbūt net nėra vien architekto specifika – tai labiau skirtingi žmonių tipai. Vieni dėl nesėkmių ieško priežasčių kitur. Kiti savęs klausia: „O ką aš kitą kartą galiu padaryti kitaip, kad laimėčiau?“
Jei kalbėtume apie jau įgyvendintus projektus, ar susimąstote apie tai, ką šiandien darytumėte kitaip?
Absoliučiai. Turbūt negalėčiau pasakyti, kad yra bent vienas realizuotas objektas, kuriame šiandien nematyčiau, ką galėjau padaryti kitaip arba kokį kitokį sprendimą priimti. Tačiau stengiuosi apie tai per daug negalvoti. Kiekvienas projektas yra savo laiko rezultatas.
Ar lyginate savo projektus su kitų architektų darbais?
Stebiu, kas vyksta aplink, kaip keičiasi miestai, tačiau niekuomet nelyginau savęs ar savo darbų su kitais architektais. Tiesą sakant, man net nekildavo toks noras. Žinoma, kartais kyla įvairių minčių, ne visuomet džiugių. Kiekvieną kartą pradėdami kurti, mes pradedame nuo tuščio lapo. Bandome surasti geriausią atsakymą duotajai vietai, esančiomis aplinkybėmis. Po ilgo ir intensyvaus proceso atsiranda rezultatas, ir tada nebelieka prasmės jo lyginti su kitais.
Knygoje „Paleko architektų studija 2 – PAS“ yra Jūsų citata: „Kas aš toks, kad galėčiau iš miesto atimti jo pauzes“. Gal galite plačiau paaiškinti, ką Jums reiškia tos miesto pauzės?
Tam tikra prasme šis pasakymas yra šiek tiek hipertrofuotas, tačiau jis kviečia susimąstyti. Ar mes tikrai turime skubėti užstatyti kiekvieną laisvą miesto vietą? Miestui yra svarbūs ne tik pastatai, dar svarbesnės yra erdvės tarp jų. Žinoma, viskas priklauso nuo situacijos. Vieni tarpai prašosi būti užpildyti ir dėl to niekam nekyla klausimų. Tačiau yra daug erdvių, kurios jau yra žmonių prisijaukintos, ir jų visai nereikia užstatyti niekuo. Kartais ką nors nuimdamas, pašalindamas padarai didesnį gėrį miestui negu pastatydamas. Tuomet kyla klausimas – ar aš turiu teisę atimti tą pauzę iš miesto, ar geriau ją palikti ateities kartoms? Man visai priimtinas pasakymas, kuris tarsi prieštarauja mano profesijai: „Jeigu gali nestatyti – tai ir nestatyk“.
Ko palinkėtumėte Kaunui?
Kaunas ir kauniečiai visuomet turėjo stiprų vidinį optimizmą bei pasididžiavimą savo identitetu. Linkėčiau, kad būtent tai ir išliktų. Kaunas labai glaudžiai susijęs su architektūra. Tarpukariu, tapęs laikinąja sostine, Kaunas per labai trumpą laikotarpį pasistatė aukščiausio lygio pastatus. Tai jaunas, modernus, žaižaruojantis miestas, o jaunystei visuomet yra būdingas optimizmas. Prieš šimtmetį pražydusi optimizmo dvasia vis dar yra gyva. Kartais ji nuslūgsta, kartais vėl pakyla. Tačiau šiandien, man atrodo, kad Kaunas yra naujoje optimizmo bangos viršūnėje ir tai reikėtų stengtis kuo įmanoma ilgiau išlaikyti.
Ryšių su visuomene skyriaus informacija
