Jėzus Paskutinės vakarienės metu, atsisveikindamas su savo mokiniais, kalbėjo: „Mano Tėvo namuose daug buveinių. <…>Einu jums vietos paruošti! Kai nuėjęs paruošiu, vėl sugrįšiu ir jus pas save pasiimsiu, kad jūs būtumėte ten, kur ir aš“ (Jn 14, 2–3).
Evangelistas Matas pateikia paskutinius Jėzaus žodžius, pasakytus prieš žengiant į dangų: „Eikite ir padarykite mano mokiniais visų tautų žmones, krikštydami juos vardan Tėvo, ir Sūnaus, ir Šventosios Dvasios, mokydami laikytis visko, ką tik esu jums įsakęs. Ir štai aš esu su jumis per visas dienas iki pasaulio pabaigos“ (Mt 28, 19–20).
Apaštalų darbų knygoje evangelistas Lukas pasakoja, kaip Jėzus, pažadėjęs mokiniams atsiųsti Šventąją Dvasią, žengė į dangų. „Jėzus pakilo aukštyn, ir debesis jį paslėpė nuo jų akių“ (Apd 1, 9).
Evangelistų atpasakotas Jėzaus žengimas į dangų primena pačią svarbiausią tikėjimo tiesą: dangus yra skirtas ir mums, jei tik ištikimai laikysimės Jėzaus rankos, kai pasaulis kvies gyventi ne pagal Evangeliją, bet pagal savo diktuojamas taisykles. Dangus yra mūsų viltis, o Evangelija – kelias į šios vilties išsipildymą.
Apaštalas Paulius rašė Efezo krikščionims: „Nesiliauju dėkojęs už jus, prisimindamas jus ir melsdamas, kad mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus Dievas apšviestų jūsų širdies akis ir jūs pažintumėte, kokia yra viltis, į kurią jūs esate pašaukti“ (Ef 1, 16–18). Ta viltis, apie kurią kalba apaštalas, yra mums skirtas amžinas gyvenimas Dievo artumoje. Ši viltis turi mus stiprinti, kai susiduriame su kančia ir įvairiais išbandymais. Kaip Jėzus į savo garbę ėjo per kančią ir mirtį ant kryžiaus, taip ir mes turime neišsigąsti, jei koks nors kryžius prislegia mūsų pečius.
Dabar, kol gyvename žemėje, dėl savo tikėjimo galima patirti įvairiausių išbandymų, kartais net labai sunkių. Pirmaisiais krikščionybės amžiais Romos imperijoje Jėzų išpažįstančius krikščionis pasmerkdavo mirčiai, atiduodami sudraskyti žvėrims. Ir vėlesniais amžiais už ištikimybę Jėzui krikščionims dažnai tekdavo sumokėti didelę kainą. Per sovietmetį net penkiasdešimt metų dėl savo tikėjimo mes buvome ne tik žeminami, bet ne kartą ir kalinami. Palaimintasis Teofilius Matulionis net du kartus buvo kalinamas, o Telšių vyskupas Borisevičius net sušaudytas.
Šeštinėse mąstome ne tik apie Jėzaus žengimą į dangų, bet ir apie mūsų laukiančią laimingą amžinybę. Apaštalas Paulius Laiške Korinto krikščionims rašė: „Mes skelbiame slėpiningą ir paslėptą Dievo išmintį, kurią Dievas yra nuo amžių paskyręs mums išaukštinti. Skelbiame, kaip parašyta: Ko akis neregėjo, ko ausis negirdėjo, kas žmogui į mintį neatėjo, tai paruošė Dievas tiems, kurie jį myli“ (1 Kor 2,7. 9). Kol gyvename žemėje, mes nesame pajėgūs visiškai suvokti dangaus laimės, kai būsime apsupti begalinės Dievo meilės, ir tai tęsis per visą amžinybę.
Jėzus, mirdamas ant kryžiaus, pradėjo kurti Dangaus karalystę žemėje, o žengdamas į dangų pavedė šią misiją toliau tęsti savo mokiniams. Prie šios misijos gali ir turi prisidėti visi tikintieji ypač savo malda ir pavyzdingu gyvenimu. Tad visi būkime geri Jėzaus misijos tęsėjai ir bendradarbiai.
Kardinolas Sigitas Tamkevičius
