Albinas Kentra buvo žmogus, nepraradęs savo svarbiausios gyvenimo idėjos – kovoti už Lietuvos laisvę. Vienokia jo kova buvo pokariu, kitokia – kai netikėtai gavo teisę laisvai gyventi ir mokyti anglų kalbos, per kurią galėjai pasiekti laisvąjį pasaulį.
Albinas Kentra jaunystėje už dalyvavimą Lietuvos laisvės kovose buvo nuteistas kalėti sovietiniame lageryje. 1954 m. paleidžiamas iš lagerio su sovietiniu pasu, išduotu Klentvos pavarde. Padaryta klaida jam atvėrė kelius studijuoti aukštojoje mokykloje. A. Kentra pasirinko anglų kalbos ir literatūros studijas. Dar studijuodamas suprato, kad universitete nėra mokoma šnekamosios anglų kalbos, kad studentai negali susišnekėti su gatvėje sutiktu užsieniečiu. Yra manoma, kad anglų kalbos buvo mokoma tik tiek, kad žmogus galėtų „skaityti ir kopijuoti vakarų technologinius pasiekimus“.
A. Kentra po studijų, 1960–1962 m., dirbo mokytoju Laurų aštuonmetėje ir Nemenčinės vidurinėje (Vilniaus r.) mokyklose. Po to įstojo mokytis į Leningrado (dabar Sankt Peterburgo) universiteto kursus Sovietų Sąjungos aukštųjų mokyklų dėstytojams. Čia ir suprato, kad sovietinė anglų kalbos dėstymo metodika visai netinka mokyti šnekamosios kalbos. Su kuo gi šnekėsi, jei anglakalbės šalys ideologinės SSRS priešės. Leningrade ir kilo idėja mokyti anglų kalbos kitaip – įkurti audiovizualinę laboratoriją.
Atsisakęs rašyti disertaciją Leningrade, A. Kentra grįžo į Vilnių ir nuo 1965 m. pradėjo dėstyti anglų kalbą Vilniaus universiteto Filologijos fakultete. Kad žodis taptų kūnu ir gyventų tarp mūsų reikėjo nugalėti technines, biurokratines bei ideologines kliūtis. Visų pirma, nieko panašaus Lietuvoje ir visoje SSRS nebuvo, nebent KGB aukštojoje mokykloje, tačiau tikslios informacijos apie tai nėra. Kaip pats A. Kentra prisimena – tuomet viską reikėjo suprojektuoti ir pagaminti savo jėgomis. Nuo specialių baldų iki techninės įrangos – aukštosioms mokykloms buvo uždrausta įsigyti audiomagnetofonus. Prie įrengimo prisidėjo inžinieriai Mindaugas Mockus ir Rimantas Dedonis iš Vilniaus magnetinių įrašų konstravimo biuro. Jie savais kanalais gaudavo informaciją, kuriose SSRS gamyklose yra reikalingų tranzistorių ar kitų detalių. Kai kurios detalės būdavo gaunamos veikiant apsukriai, užmezgus gerus ryšius su gamyklų darbuotojais.
Atskira problema buvo gauti reikalingų anglų kalbos įrašų – jų buvo ieškoma įvairiausiais būdais. Net ir sovietų okupacijos laikotarpiu Vilniaus universitete buvo organizuojami lituanistikos kursai užsienio lietuviams. Kaip pats A. Kentra prisimena, vienas šių kursų dalyvis – Paulius Žygas padėjo gauti anglų kalbos mokymo kursą. Koks buvo sovietinės valdžios nenoras, kad būtų mokoma gyvosios anglų kalbos, rodo tas faktas, kad universitetui leisdavo pirkti tik spausdintinę audiovizualinių kursų dalį. Tačiau kartais pagalba ateidavo iš visai netikėtos pusės. A. Kentra susipažino su Vilniuje besilankančiu užsienio literatūros užsakovu iš Maskvos, jis A. Kentros prašymu Didžioje Britanijoje užsakė reikalingą audiovizualinę medžiagą Vilniaus universitetui ir kelioms Rusijos aukštosioms mokykloms. Tačiau ne visoms Rusijos aukštosioms mokykloms reikėjo tos medžiagos, taigi ji taip pat atsidūrė Vilniuje.
Nuo minėtų kursų 1962 m. Leningrade iki užsienio kalbų audiovizualinės laboratorijos Vilniaus universitete A. Kentra nuėjo ilgą kelią. Audiovizualinė laboratorija Sovietų Sąjungos liaudies ūkio pasiekimų parodoje 1976 m. buvo apdovanota bronzos medaliu, o minint universiteto 400 metų jubiliejų 1979 m. pelnė aukso medalį.
Lyg visų šių pastangų, tam tikra prasme – žygdarbių, būtų negana, A. Kentra tuo metu svarstė, kaip Vilniaus universiteto senuosius rūmus papuošti meno kūriniais, atspindinčiais Lietuvos istoriją ir mitologiją, ir tokiu būdu sustabdyti filologijos ir kitų senųjų fakultetų iškėlimą į Saulėtekį. Audiovizualinės laboratorijos kūrimas ir rūpestis universiteto rūmų išlikimu senamiestyje buvo A. Kentros partizaninės kovos tąsa.
Kurdamas audiovizualinę laboratoriją A. Kentra pasiekė ne vieną tikslą. Jis mokydamas kalbos, kuria kalba laisvasis pasaulis, padėjo jį išgirsti, puoselėjo viltį, kad mes vėl vieną dieną tapsime jo dalimi. Jis tiesė kelią link pasaulio ir mūsų pačių istorijos, nes kitiems esame įdomūs tiek, kiek esame įdomūs patys sau. Visa A. Kentros veikla – kuriant užsienio kalbų mokymo metodiką ir puošiant Vilniaus universitetą meno kūriniais – buvo tylioji rezistencija, kuri davė rezultatų atėjus atgimimui.
