Rusijos karas prieš Ukrainą įstrigo griežtoje aklavietėje. Mat prieš porą savaičių atrodžiusi pasiekiama galimybė susitarti dėl paliaubų nutolo ir skendi miglose.
Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas ne delsia ar derasi, jis sąmoningai atkakliai laikosi neįvykdomų sąlygų, o nuolaidas priima kaip įprastą dalyką. Dėl tokios bekompromisės pozicijos trišalėse JAV, Rusijos ir Ukrainos derybose Saudo Arabijoje dėl karo veiksmų Juodojoje jūroje mažinimo pasiekta nedidelė pažanga. Susitarti turėjo būti įmanoma, nes Ukraina nuosekliai susilaiko nuo Rusijos „šešėlinio laivyno” tanklaivių atakavimo savo jūrų bepiločiais lėktuvais, tačiau Maskva reikalauja daugiau nuolaidų, atsisakydama nutraukti raketų smūgius į Odesą. Savaitės pabaigoje V. Putinas operatyviai perkėlė politinio manevravimo dėmesį iš Juodosios jūros į Arktį.
Kovo 27 d. Murmanske surengtas Tarptautinis Arkties forumas, kurio tema – „Arktis: dialogo teritorija”, anksčiau buvo tarptautinių suinteresuotųjų šalių susitikimų vieta, tačiau dabar jis tapo tik V. Putino retorikos tribūna. Rusija pašalinta iš visų tarptautinio bendradarbiavimo formų, o jos partnerystė su Kinijos Liaudies Respublika (KLR) duoda mažai naudos. Todėl V. Putinas retai kada pripažįsta, kad Šiaurės jūrų kelio plėtros modelis yra neįgyvendinamas. Jis neužsiminė, kad gamtinių dujų gavyba sparčiai traukiasi, o „Gazprom” rinkos vertė smunka. V. Putino nuomone, šios ekonominės nesėkmės yra nereikšmingos, palyginti su pagrindiniu Rusijos stiprybės Arktyje šaltiniu – Šiaurės laivynu.
Svarbiausias V. Putino vizito akcentas buvo naujai pastatyto branduolinio povandeninio laivo „Perm”, ginkluoto hipergarsinėmis raketomis „Tsirkon”, nuleidimas į vandenį. Ši raketa buvo sukurta kaip priešlaivinė ginkluotė įvairioms jūrų platformoms, tačiau V. Putinas ją apibūdino kaip strateginę ginkluotės sistemą. Jo įprastuose pasigyrimuose buvo užuomina apie suinteresuotumą atnaujinti pokalbius su Jungtinėmis Valstijomis dėl strateginio stabilumo, kuriuos Maskva nuo pat karo su Ukraina pradžios atmetė kaip nesuderinamus su audringa konfrontacijos atmosfera. Kremlius gali skeptiškai vertinti JAV prezidento Donaldo Trumpo idėjas dėl branduolinių arsenalų mažinimo, tačiau jis norėtų atverti bendravimo kanalą strateginiais branduoliniais klausimais, kur Maskva ir Vašingtonas galėtų aptarti klausimus kaip lygūs su lygiais.
Šis tradiciškai labai svarbus kanalas gali tapti platesnio dialogo dėl Rusijos ir JAV bendradarbiavimo dalimi, į kurį Putinas bando įtraukti Trumpą, nepaisant akivaizdaus nesugebėjimo užbaigti karą prieš Ukrainą. Bendros įmonės Arktyje siūlomos kaip pelninga galimybė, net jei Rusija primygtinai reikalauja vykdyti visišką tokių projektų kontrolę, o tai labai atgraso potencialius KLR investuotojus. V. Putinas D. Trumpo planus įgyti Grenlandijos kontrolę pavadino „rimtais” ir tvirtino, kad Rusija neprieštarauja tokiam suverenių teisių Arktyje pertvarkymui. Šis hipotetinis pasiūlymas Rusijai praktiškai naudingas dėl akivaizdaus įtampos tarp Jungtinių Valstijų ir Danijos eskalavimo, kuris gali pagilinti nesutarimus Šiaurės Atlanto sutarties organizacijoje (NATO).
Tikėdamasi, kad ši įtampa dar labiau sustiprės, Rusija daro spaudimą Šiaurės Europos valstybėms, nukreiptą prieš Norvegiją, kuri tariamai „militarizuoja” Svalbardo (Špicbergeno) salyną. Tačiau Šiaurės šalys kartu su Baltijos šalimis yra didžiausios kolektyvinės gynybos stiprinimo šalininkės ir Ukrainos rėmėjos, o V. Putino grasinimai Suomijai ir Švedijai tik sustiprina jų ryžtą . Maskvai nerimą kelia Europos planai atkurti karinę galią ir gynybos pramonės bazę, kuriuose Ukraina figūruoja ne kaip grynoji gavėja, o kaip reikšminga paramos teikėja. Rusijos planai suskaldyti transatlantinę vienybę visuomet numatė, kad JAV saugumo įsipareigojimų atsisakymas Europą demoralizuos ir suskaldys. Tačiau dabar ji susiduria su atgimusios Europos perspektyva, kurioje Šiaurės ir Baltijos šalių ryžtą atgrasyti Rusiją nuo jos ambicijų remia kolektyvinis Vokietijos, Prancūzijos ir Jungtinės Karalystės vadovavimas.
Kremlius šią dinamiką apibūdina kaip keliančią grėsmę Rusijos saugumui ir tvirtina, kad kovinių operacijų sustabdymas būtų naudingas Europos „karo partijai”. Todėl V. Putinas Šiaurės laivyno povandenininkams liepė nekreipti dėmesio į spekuliacijas apie „taikos susitarimą”.
Jo karo užbaigimo plane siekiama nugalėti Ukrainą, net jei nesiliaujančios Rusijos atakos duos vis mažesnius teritorinius laimėjimus. Rusijos visuomenėje, priešingai, didėja viltys greitai užbaigti karą, o tai skatina teigiamų nuomonių augimą.
Ekonomikoje padidėjo vartotojų pasitikėjimas, infliacija šiek tiek sumažėjo, nepaisant sumažėjusių pajamų iš naftos ir to, kad gynybos pramonė išnaudojo savo augimo potencialą. Sankcijų režimo sušvelninimas yra pagrindinis Maskvos optimistinių lūkesčių akcentas, tačiau blaivūs balsai įspėja apie daugybę kliūčių kelyje į bent šiek tiek normalios ekonominės padėties atkūrimą Rusijoje.
Putino apsimestinį pasirengimą užbaigti karą paneigia jo paties karą kurstanti retorika. Kremlius siekia sumenkinti šį nesusitaikymą ir sukurti paskatas dvišaliam Rusijos ir JAV suartėjimui kitose politinėse ir ekonominėse srityse, įskaitant Arktį. Šios intrigos problema yra ta, kad nesugebėjimas sustabdyti mirtinų karo veiksmų yra akivaizdus, o pelnas, kurį galima gauti iš miglotai nubrėžto bendradarbiavimo Arkties regione, yra hipotetinis ir dažniausiai fiktyvus.
Didžiulis ir ilgalaikis Rusijos ekonominių ir žmogiškųjų išteklių sutelkimas karui prieš Ukrainą tęsti pakenkė jos Arkties plėtros planams. Naujų branduolinių povandeninių laivų paleidimas į vandenį nėra blogėjančios infrastruktūros, net ir karinėse bazėse, problemų sprendimas. Nekreipiant dėmesio į besikaupiančias ekologines problemas, įskaitant ir tas, kurios kyla dėl Arkties atomizavimo, kyla rizika, kuri neišvengiamai pakirs visas geopolitines fantazijas.
Pavel K. Baev, Eurasia Daily Monitor
