Gavėnios metas yra kelionė iš dvasinės vergovės į Dievo vaikų laisvę. Bet kokia išorinė vergovė mus tik iš dalies pavergia; pavojingiausia yra dvasinė vergovė, pavergianti žmogaus dvasią. Žmogaus dvasią pavergia blogis, nuodėmė, ir iš jos išsivaduoti kartais yra labai sunku. Šį trečiąjį Gavėnios sekmadienį apmąstome, ką turime padaryti, kad taptume dvasiškai laisvi.
Senojo Testamento Išėjimo knygoje pasakojama apie egiptiečių pavergtus izraelitus ir jų kelionę į laisvę. Dievas pašaukė Mozę, kad jis išvestų izraelitus iš vergijos, ir pažadėjo pagelbėti atlikti šią sunkią misiją. Kelionė į laisvę truko net keturiasdešimt metų. Tiek laiko reikėjo, kad buvę vergai atgautų ne tik išorinę laisvę, bet ir taptų dvasiškai laisvi.
Kelis šimtmečius gyvendami Egipto nelaisvėje izraelitai prarado tikėjimą į vieną Dievą ir priėmė egiptiečių stabmeldiškąją religiją. Pirmasis izraelitų žingsnis į laisvę buvo atsigręžimas į Dievą, kurį išpažino jų protėviai. Apsireiškęs Mozei Dievas tarė savo vardą ir nurodė, ką jis turės pasakyti savo tautiečiams: „Taip tu kalbėsi izraeliečiams: ‘VIEŠPATS, jūsų protėvių Dievas – Dievas Abraomo, Dievas Izaoko ir Dievas Jokūbo – atsiuntė mane pas jus’. Šis bus mano vardas per amžius, šiuo vardu manęs šauksis visos kartos“ (Iš 3, 15 ).
Dievo žodis, pasakodamas apie izraelitų ėjimą į laisvę, rodo ir mums, XXI amžiaus žmonėms, nuo ko turi prasidėti dvasinė kelionė į laisvę. Pradėdami šią kelionę, pirmiausia iš savo širdies turime pašalinti susikurtus stabus ir leistis vedamiems Dievo.
Gyvename sekuliarioje visuomenėje, kurioje vietoj Dievo garbinami susikurti stabai. Tais stabais gali būti medžiaginis turtas, kūniškumas, valdžios turėjimas ar savo asmens sudievinimas. Šie stabai žmogų pavergia ne mažiau, kaip izraelitus buvo pavergę egiptiečiai. Be Dievo pagalbos iš jų išsilaisvinti tiesiog neįmanoma. Todėl pirmas žingsnis, kurį reikia žengti, – tai nuolankiai pripažinti, kad gyvenome daugiau ar mažiau vergaudami stabams, tikėjimu atsigręžti į Dievą ir prašyti jo pagalbos kelyje į dvasinę laisvę.
Dykumoje prie Horebo kalno Dievas davė Dekalogą, kuris skelbė, ko negalima daryti ir ką reikia daryti, kad į laisvę vedami izraelitai taptų visiškai laisvais žmonėmis. Tikėjimu atsigręžus į Dievą, antras žingsnis, kurį turime žengti, – pasiryžti nuosekliai laikytis Dekalogo.
Belieka į dvasinę laisvę žengti trečią svarbų žingsnį – pasiryžti priimti visa tai, ko mokė Jėzus. Jis kalbėjo: „Jei laikysitės mano mokslo, jūs iš tikro būsite mano mokiniai; jūs pažinsite tiesą, ir tiesa padarys jus laisvus“ (Jn 8, 31–32). O puikybės pilniems žydų vadams, kurie priešinosi Jėzui, jis pasakė karčius žodžius: „Jūsų tėvas – velnias, ir jūs pasišovę tenkinti jo užgaidas. Jis <…> niekuomet nesilaikė tiesos, – jame ir nėra buvę tiesos. Skleisdamas melą, jis kalba, kas jam sava, nes jis melagis ir melo tėvas“ (Jn 8, 44–45).
Dievo žodis kviečia pasitikrinti, kaip sekasi mūsų dvasinė kelionė. Ar Dievas yra pastovus mūsų bendrakeleivis? Kiek su juo bendraujame maldoje, švęsdami Mišias ir priimdami sakramentus – Sutaikinimą ir Eucharistiją? Ar Dekalogas ir Evangelijos žodis yra kelias, kuriuo ištikimai einame? O kai suklystame, ar tuojau apgailime ir vėl žengiame savo amžinojo tikslo link? Maldoje prašykime gerai suprasti šias elementarias tiesas ir jas padaryti savo kasdienio gyvenimo keliu.
Sigitas Tamkevičius, Kardinolas
