Jėzus, pradėjęs savo viešąją veiklą, lankė Galilėjos miestelius ir kaimus, skelbdamas Gerąją naujieną apie Dangaus karalystę ir gydydamas ligonius bei piktųjų dvasių apsėstuosius. Garsas apie Jėzaus darbus sklido plačiai po visą Galilėją.
Evangelistas Morkus aprašo, kaip Jėzus pagydo Jericho neregį. Kai nelaimingą vyrą pasiekė žinia apie Jėzų, keliaujantį per Jerichą, jam sužibo viltis, kad gali būti pagydytas. Reikėjo kaip nors atkreipti Galilėjos Mokytojo dėmesį, todėl aklasis, praeinant pro jį žmonėms, garsiai šaukė: „Dovydo Sūnau, Jėzau, pasigailėk manęs!“ (Mk 10, 47). Nors žmonės draudė, kad aklasis nešauktų, bet jis nepaisė šio draudimo ir toliau šaukė. Jėzus atkreipė į jį dėmesį ir paklausė, ko jis nori. Neregys atsakė: „Rabuni, kad praregėčiau!“ Tuomet Jėzus jam tarė: „Eik, tavo tikėjimas išgelbėjo tave.“ Jis tuoj pat praregėjo ir nusekė paskui Jėzų keliu“ (Mk 10, 51–52). Nesunkiai galime įsivaizduoti, koks laimingas pasijuto regėjimą atgavęs vyras.
Evangelijos pasakojimas apie neregį ir jo išgydymą yra proga pamąstyti apie dvasinę neregystę, daug pavojingesnę už fizinę.
Nors neregio gyvenimas žemėje yra labai apribotas, bet jis gali pasiekti amžinąją laimę Dievo artumoje, kai veidas į veidą regės Dievą ir bus be galo laimingas. Apie tai apaštalas Paulius kalba: „Ko akis neregėjo, ko ausis negirdėjo, kas žmogui į mintį neatėjo, tai paruošė Dievas tiems, kurie jį myli“ (1 Kor 2, 9).
Pilnutinė dvasinė neregystė ištinka žmogų per netikėjimą, kai jis sąmoningai atmeta Dievo buvimą ir net nebando ieškoti atsakymų į natūraliai kylančius klausimus: o gal Dievas egzistuoja, jei į jį tiki milijardai pasaulio žmonių? O gal turi būti Kūrėjas, jei egzistuoja nuostabiai gražus pasaulis? Tačiau dažnas netikintis žmogus neieško atsakymų ir taip pasmerkia save dvasinei neregystei.
Dvasinė neregystė gali ištikti ir į Dievą tikintį žmogų, jeigu jis negyvena pagal savo tikėjimą. Dievas į laisvę einantiems izraelitams davė Dekalogą, kaip kelią, kuriuo jie turėjo eiti. Jėzus patvirtino, kad norint pasiekti amžinąjį gyvenimą šis kelias yra būtinas. Vyrui, kuris klusė, ką jis turįs daryti, kad laimėtų amžinąjį gyvenimą, Jėzus nurodė laikytis Dekalogo (plg. Mk 10, 17–27). Tačiau žmogus yra laisvas – jis gali nepaisyti Dievo rodomo kelio ir rinktis nuodėmės kelią. Žmogus, sąmoningai einantis šiuo keliu, pamažu tampa vis aklesnis dvasiškai. Ypač pavojingos kai kurios nuodėmės, kaip antai puikybė, godumas ir meilės stoka. Pilnas puikybės ir tik savimi besirūpinantis žmogus yra dvasinis neregys.
Ką reikia daryti, norint išvengti dvasinės neregystės? Pirmiausia reikia pasitikrinti, kuo save dvasiškai maitiname: ką skaitome, kokias televizijos laidas žiūrime ir ko ieškome internete. Gera, apie dvasinius dalykus kalbanti knyga gali pažadinti žmogų ieškoti atsakymų į egzistencinius klausimus. Tarp tų knygų svarbiausia vieta tenka Šventajam Raštui. Aš labiausiai dėkoju Dievui, kad paauglystės metais turėjau galimybę skaityti dvasinio turinio knygų, kurios padėjo susiformuoti sąmoningam tikėjimui.
Dvasinį regėjimą atgauname saugodamiesi nuodėmių, ypač sunkių. Net klysdamas ir nusidėdamas žmogus nėra beviltis, jei jis dažnai apgaili nuodėmes ir susitaiko su Dievu. Mes turime nuostabią priemonę, kuri vadinama Sutaikinimo sakramentu. Pats Jėzus jį mums paliko, kad galėtume vis iš naujo pradėti gyvenimą Dievo šviesoje ir būtume dvasiškai regintys žmonės.
Kardinolas Sigitas Tamkevičius
