Jėzus, skelbdamas Evangeliją, daug kartų kalbėjo apie Dievo karalystę. Jo mokiniai, romėnų pavergtos tautos žmonės, ilgą laiką gyveno Mesijo karalystės iliuzijomis; jie mąstė, kad tai bus žemiška valstybė, kuriai vadovaus jų Mokytojas Jėzus. Tik po Jėzaus įžengimo į dangų ir Šventosios Dvasios atsiuntimo mokiniai pagaliau suprato, kad Dievo karalystė yra ne politinė, bet antgamtinio gyvenimo bendruomenė, siekianti nežemiškųjų, antgamtinių tikslų.
Klaidingai suprasdami Jėzaus mokymą apie Dievo karalystę, mokiniai svarstė, kokias aukštas pareigas toje Mesijo karalystėje jie galėtų užimti. Du mokiniai net prašė Jėzų, kad jie būsimos jo šlovės metu norėtų būti patys svarbiausi – vienas sėdėtų Mesijo dešinėje, kitas – kairėje. Į šį prašymą Jėzus atsakė: „Patys nežinote, ko prašote“ (Mk 10, 38).
Pasinaudodamas proga Jėzus paaiškino mokiniams, kokie jie turės būti Dievo karalystėje: „Kas norėtų tapti didžiausias iš jūsų, tebus jūsų tarnas, ir kas panorėtų būti pirmas tarp jūsų, tebus visų vergas. Juk ir Žmogaus Sūnus atėjo, ne kad jam tarnautų, bet pats tarnauti ir savo gyvybės atiduoti kaip išpirkos už daugelį“ (Mk 10, 43–45). Aiškiau pasakyti nebuvo galima.
Žmogus, einantis svarbias pareigas, yra gundomas laikyti save labai reikšmingu ir nori valdyti žemesnius už save. Dievo karalystėje tikroji žmogaus didybė bus ne viešpatavimas, bet tarnavimas.
Ištikimo tarnavimo pavyzdį yra palikusi Jėzaus motina Marija. Angelo apreiškimo metu ji pasakė esanti Viešpaties tarnaitė ir vykdysianti viską, ko Dievas panorės. Marija skuba aplankyti giminaitės Elzbietos ir pagelbėti jai, senatvėje pradėjusiai kūdikį, būsimąjį Joną Krikštytoją. Nazarete ir Egipto tremtyje Marija rūpestingai tarnavo, kad vaikelis Jėzus būtų apsaugotas nuo visų pavojų ir galėtų džiaugtis laiminga vaikyste. Marija tarnavo per ilgus Nazareto metus, kai Jėzus rengėsi skelbti Evangeliją. Marija atlydėjo Jėzų iki Golgotos, ir kai negalėjo niekuo kitu padėti, stovėjo po kryžiumi iki paskutinio Sūnaus atodūsio.
Nuostabiai gražaus tarnavimo pavyzdžių matome šventųjų gyvenime. Šv. Teresė iš Kalkutos matė didmiesčio lūšnynuose daugybę skurstančių žmonių ir jiems pašventė visą savo gyvenimą. Sesuo Teresė, iš pradžių viena pati, o vėliau padedama kitų jai pritariančių vienuolių ir pasauliečių moterų, ėmė globoti gatvėse mirštančius vargšus. 1948 m. ji paliko savo vienuolinę kongregaciją ir persikėlė į Kalkutos lūšnynų rajoną. 1950 m. buvo įkurta Motinos Teresės vadovaujama Meilės misionierių seserų kongregacija. Vis daugiau savanorių iš viso pasaulio keliavo į Kalkutą dirbti su Motina Terese; vis daugiau jaunų moterų stojo į Meilės misionierių kongregaciją. Vos dvejiems metams praėjus nuo vienuolijos regulos patvirtinimo, Meilės misionierių centrai jau buvo kuriami ir už Indijos ribų. Šiandien Motinos Teresės seserys globoja vargšus ir atstumtuosius visuose žemynuose. Meilės misionierių kongregacijai priklausančių seserų jau yra per penkis tūkstančius ir jos tarnauja 139 pasaulio šalyse, tarp jų ir Lietuvoje. Motina Teresė mirė 1997 metais.
Popiežius šv. Jonas Paulius II 2003 metais paskelbė ją palaimintąja, o popiežius Pranciškus 2016 metais – šventąja.
Popiežius Pranciškus, šį spalį paskyręs naujuosius kardinolus, paragino, kad jiems būtų nesvetimas žmonių skausmas, kad jie matytų visus kenčiančius dėl karo, diskriminacijos, persekiojimo, bado ir skurdo, visus, kuriems reikia atjautos ir gailestingumo.
Tarnauti yra pašauktas kiekvienas krikščionis, kiekvienas iš mūsų. Pasitikrinkime, ar suprantame tarnavimo pareigą ir kaip ją vykdome.
Kardinolas Sigitas Tamkevičius
