Rusijos karas prieš Ukrainą faktiškai tapo pirmuoju pasaulyje plataus masto dronų karu. Ukraina laimi ir tampa kovinių dronų gamybos lydere pasaulyje (žr. EDM, spalio 8 d.). Tai neatsirado iš niekur – dar sovietiniais laikais Ukrainos miestas Dnipro (buvęs Dnepropetrovskas) buvo sovietinės kosmoso pramonės pramoninis centras, kuriame buvo gaminami palydovai ir raketos nešėjos (Nashemisto.dp.ua, balandžio 12 d.).
Šis karas parodė, kaip naujosios technologijos, skirtos kovinių bepiločių orlaivių gamybai, gali būti sėkmingai derinamos su pasenusiais metodais. Tačiau tokia sintezė tapo problema Rusijos karinėms gamykloms, nes dėl pasaulinių sankcijų Maskva prarado prieigą prie daugelio modernių technologijų.
Rusijos priklausomybė nuo užsienietiškų ginklų ir Ukrainos dominavimas naudojant bepiločius orlaivius prieš Rusiją – tiek prieš Rusijos taikinius Ukrainos teritorijoje, tiek ir Rusijos teritorijoje prieš nykstantį šalies karinės pramonės kompleksą – rodo, kaip Rusija atsilieka kovoje dėl karinių inovacijų.
Rusija pirmiausia naudoja technologiškai pasenusius Irano bepiločius orlaivius „Shahed“ ir net turi jų surinkimos gamyklą Jelabugoje, Tatarstane (žr. EDM, 2023 m. kovo 6 d., kovo 4 d., gegužės 14 d., rugsėjo 18 d.). Ukrainos bepiločiai lėktuvai sėkmingai atakavo gamyklą, nepaisant to, kad ji yra už 1 200 km nuo Ukrainos sienos (BBC Russian Service, balandžio 2 d.; žr. EDM, balandžio 11 d.).
Dar įspūdingesnė buvo Ukrainos dronų ataka prieš Olenijos karinį aerodromą Murmansko srityje – bemaž Arkties vietovę, į kurią Rusija perkėlė savo orlaivius, kad išvengtų Ukrainos smūgių. Tai byloja, kad 1 800 km. (1 120 mylių) tapo įmanomu atstumu Ukrainos dronų smūgiams (NV.ua, rugsėjo 12 d.).
Rusijos propaganda tradiciškai menkina Ukrainos dronų atakų reikšmę, vadindama savo objektų sunaikinimą „nukritusių bepiločių lėktuvų nuolaužomis“ (žr. EDM, spalio 15 d.). Dėl to, kad Rusija vengia pranešti apie dronų smūgius, visuomenei kyla dar daugiau klausimų.
Naujausias pavyzdys buvo susijęs su tuo, kaip Toropeco mieste Tverės srityje dėl tokių „nuolaužų“ buvo sunaikintas milžiniškas karinis sandėlis. Nors žiniasklaida teigė, kad pastatą sugriovė „krentančios nuolaužos“, atakos metu seisminės laboratorijos užfiksavo žemės drebėjimą regione, kai anksčiau žemės drebėjimo niekada nebuvo (TASS, rugsėjo 17 d.; Region.expert, rugsėjo 19 d.). Tokio lygio seisminis įvykis regione, kuriame neužfiksuota jokio seisminio aktyvumo, nebūtų galėjęs įvykti vien dėl krintančių skeveldrų, todėl išryškėja melagingas Rusijos žiniasklaidos pasakojimas apie situaciją.
Karo metu Ukrainos bepiločiai lėktuvai smogė daugeliui Rusijos karinių ir energetikos objektų. Vien pastarosiomis savaitėmis, be sandėlio Toropecoje, buvo sunaikinta ne mažiau didelė ginklų saugykla Jeiske, Krasnodaro krašte („Svoboda“, spalio 9 d.). Taip pat Rostovo srityje dėka bepiločių aparatų smūgių buvo paskelbta nepaprastoji padėtis, o didžiausia naftos saugykla Feodosijoje, Kryme, sudegė (RBC, rugsėjo 30 d.; Svoboda, spalio 9 d.).
Ukrainos dronų reidai įvairiuose Rusijos regionuose nesujaudino Rusijos visuomenės. Tai labai skiriasi nuo to, kaip atakos prieš Ukrainos miestus jaučiamos visoje šalyje. Nors pagal savo konstituciją Ukraina yra unitarinė valstybė, praktiškai ji yra daug mažiau centralizuota nei Rusija.
Rusijos Federacija, priešingai, įkalinta į Maskvos politinį, ekonominį ir simbolinį hipercentralizmą. Todėl tik dronų atakos prieš Maskvą gali padaryti didelį įspūdį visuomenei, pavyzdžiui, kai Ukrainos dronai 2023 m. liepą atakavo Maskvos miesto verslo centrą, 2024 m. , o rugsėjį – didžiausią sostinės naftos terminalą Kapotnyje arba, svarbiausia, kai 2023 m. gegužę ukrainiečių dronas sukėlė paniką po to, kai sprogo virš Kremliaus (BBC Russian Service, 2023 m. gegužės 3 d.
Forbes.ru, 2023 m. liepos 23 d.; Svoboda.org, 2023 m. rugsėjo 2 d.). Tikėtina, kad Rusijos visuomenė į tokius išpuolius smarkiai nereaguos, nebent žlugtų pats Kremlius. Dabartinė Rusijos valstybė yra sukurta remiantis imperinės valdžios „šventumu“, o jos simbolių sunaikinimas galėtų pakeisti politinę sąmonę ir požiūrį į karą.
Kremlius supranta, kad pralaimi karą su dronais. Be techninio atsilikimo, Rusijos dronų karo trūkumai rodo, kad Rusijos ir Ukrainos socialinė organizacija skiriasi. Ukrainoje dronus neretai surenka pilietinės visuomenės organizacijos iš valstybės pateiktų dalių.
Priešingai, Rusijoje toks sumanymas neįmanomas dėl slaptumo, aukšto lygio biurokratijos ir įvairių karinių struktūrų tarpusavio nepasitikėjimo (žr. EDM, birželio 20 d.; Severreal.org, rugsėjo 24 d.).
Rusija bando kompensuoti šį atsilikimą mokydama moksleivius valdyti dronus iki pašaukimo į karinę tarnybą jau gali būti pasenę (Svoboda.org, liepos 1 d.; žr. EDM, rugsėjo 9 d.).
Nors Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas ragina Rusijos ginklų gamintojus kasmet surinkti 1,5 mln. bepiločių orlaivių, jis pats slepiasi nuo galim dronų atakų keisdamas gyvenamąsias vietas ir išjungdamas savo lėktuvo atsakiklius (Kasparov.ru, rugsėjo 20 d.; Svoboda.org, spalio 7 d.). Be to, Kremlius dabar įdarbina dronų surinkėjus iš Afrikos, aiškiai demonstruodamas tas pačias „neokolonialistines“ tendencijas, kuriomis kaltina Vakarų šalis (The Moscow Times, gegužės 28 d.).
Galima diskutuoti, ar Ukrainos bepiločių orlaivių atakos galėtų pakeisti šio karo eigą. Dronų privalumas yra tas, kad juos palyginti lengva surinkti, jie kainuoja gerokai mažiau nei priešlėktuvinės raketos, kuriomis jie numušami, ir gali skraidyti nedideliame aukštyje, išlikdami nematomi radarams (Severreal.org, birželio 30 d.). Tačiau pagrindinė problema yra mažas jų greitis, palyginti su pilotuojamais reaktyviniais orlaiviais, o bandymai padidinti šį greitį padidintų gamybos sąnaudas (Forbes.ua, rugpjūčio 27 d.).
Ukrainai koviniai bepiločiai orlaiviai daugiausia yra taktinės sėkmės priemonė ir daro stiprų psichologinį poveikį, ypač rusams įvairiuose tiksliniuose regionuose.
Šios atakos atima iš šių Rusijos piliečių mintį, kad „karas yra kažkur toli“, nes Ukrainos bepiločiai lėktuvai dabar gali nusitaikyti į beveik bet kurį Rusijos europinės dalies miestą. Tačiau dronai vis dar negali perkelti fronto linijos ir išlaisvinti Rusijos okupuotų Ukrainos teritorijų.
Nors dronų karas yra kiekybinis, Rusija vis dar turi daugiau išteklių nei Ukraina. Norėdamos pasiekti kokybinį laimėjimą, kai Ukraina galėtų turėti reikšmingą pranašumą prieš Rusiją, Vakarų šalys turėtų padidinti ilgojo nuotolio raketų tiekimą Ukrainai. Taip pat reikia panaikinti jų naudojimo apribojimus. Minimas tiekimas ir toliau atidedamas, o dėl leidimo naudoti šiuos ginklus Rusijos teritorijoje Vakarų lyderiai vis dar diskutuoja. Nors Ukraina dominuoja dronų kare, jai vis dar reikia Vakarų paramos ir tiekimo, idant atlaikytų Rusijos šturmą.
Vadim Shtepa, Eurasia Daily Monitor
