Baku šiuo metu nusigręžia nuo Vakarų į Rusiją ir Iraną, pyksta ant Vakarų šalių dėl jų paramos Armėnijai bei žmogaus teisių Azerbaidžane kritikos, tikisi, kad Maskva ir Teheranas padės pasiekti geoekonominių ir geopolitinių tikslų.
Šis poslinkis padės Rusijai ir Iranui sutvirtinti savo besiplečiantį aljansą. Tai leis Maskvai daryti dar didesnį spaudimą Armėnijai ir Sakartvelui, o Teheranui suteiks erdvės išvengti tarptautinės izoliacijos ir apriboti bet kokias grėsmes, numanomai kylančias dėl didelės azerbaidžaniečių mažumos.
Azerbaidžano prezidentas Ilhamas Alijevas, atsižvelgdamas į savo įsipareigojimą laikytis subalansuotos užsienio politikos, gali pasirodyti ne toks sąjungininkas, kokio tikisi nei Maskva, nei Teheranas, kuris po šio posūkio gali pasukti priešinga kryptimi, o tai suteikia Vakarams naujų galimybių.
Ar Azerbaidžanas ilgai išlaikys šią orientaciją, kaip tikisi Maskva ir Teheranas, priklausys nuo to, ar Baku nuspręs dar kartą pakeisti savo užsienio politikos kryptį, o prezidento Ilhamo Alijevo įsipareigojimas siekti pusiausvyros palieka daug erdvės.
Baku, Maskva ir Teheranas turi įtikinamų priežasčių rasti bendrą kalbą. Azerbaidžanas pyksta ant Vakarų apskritai ir ypač ant Prancūzijos dėl jos paramos Jerevanui derybose su Baku, taip pat dėl Vakarų kritikos dėl žmogaus teisių pažeidimų šalyje.
Baku mano, kad Šiaurės-Pietų prekybos tarp Rusijos ir Irano plėtra yra naudinga jam pačiam tiek ekonominiu, tiek politiniu požiūriu. Šis interesas tik padidėjo, nes Baku ir Jerevano derybos gali artėti prie galutinio tikslo – taikos sutarties pasirašymo. Atsižvelgiant į tai, kad abi šalys nusprendė tokioje sutartyje neišspręsti tranzito maršrutų atnaujinimo klausimo, Azerbaidžanas neabejotinai suinteresuotas, jog Maskva ir galbūt net Teheranas būtų jo pusėje kai ateityje spręsis šis klausimas. Mat Baku nori perimti Zangezūro kontrolę arba tikisi alternatyvaus maršruto tarp Azerbaidžano ir Nachičevanės per Iraną.
Maskva ir Teheranas turi vienodai svarbių interesų, siekdami pagerinti santykius su Azerbaidžanu. Rusija pirmiausia nori apriboti Vakarų įtaką Pietų Kaukaze, o tai suteiktų Maskvai laisvesnes rankas ne tik Azerbaidžane, bet ir Armėnijoje bei Sakartvele.
Savo ruožtu Teheranas nori užsitikrinti, kad Baku nepadidins savo susidomėjimo dideliu etninių azerbaidžaniečių skaičiumi Irane, kaip praeityje yra darę Azerbaidžano vadovai, įskaitant Ilhamą Alijevą.
Iranas taip pat tikisi atitraukti Baku nuo glaudžių ryšių su Izraeliu, kuriais, kaip baiminasi Teheranas, gali būti pasinaudota Vakarų puolimo prieš Islamo Respubliką atveju, ir išvengti nestabilumo prie savo sienų, kuriuo galėtų pasinaudoti užsieniečiai arba Irano piliečiai.
Galbūt svarbiausia, bent jau artimiausioje ateityje, yra tai, kad tiek Rusija, tiek Iranas mano, jog gerėjantys ryšiai su Azerbaidžanu padės joms įtvirtinti besiplečiantį ekonominį ir politinį bendradarbiavimą, kuris padės abiem šalims išvengti dabartinės tarptautinės izoliacijos.
Azerbaidžanas yra labai svarbus šioms pastangoms, nes jis siūlo daug trumpesnį ir geriau išvystytą prekybos kelią tarp Rusijos ir Irano, nei ilgesni ir mažiau išvystyti geležinkeliai ir greitkeliai per Centrinę Aziją ar tranzitas Kaspijos jūra, atsižvelgiant į laivybos ir ypač intermodalinių uostų pajėgumų apribojimus abiejose šalyse.
Taigi visos trys šalys yra suinteresuotos naujausia Baku pozicija, kurioje Maskvos ir Teherano interesai yra strateginiai bei ilgalaikiai, o Azerbaidžano – beveik neabejotinai taktiniai.
Dėl savo padėties ir nuo pat nepriklausomybės atgavimo 1991 m. Azerbaidžanas laikosi subalansuotos užsienio politikos, o ne požiūrio, kuris nuolat susietų šalį su kuria nors išorine šalimi ar šalių grupe.
Praktiškai tai reiškia, kad Baku santykiai su kitomis šalimis buvo staigiai vingiuoti kaip amerikietiški kalneliai. Pavyzdžiui, vien per pastarąjį dešimtmetį Azerbaidžano santykiai su Iranu buvo arti karo, o po kelių mėnesių tapo kur kas šiltesni. Baku ryšiai su Maskva ir Vakarais ne kartą kilo ir krito, nors abi pusės daug kalbėjo apie susitarimus, kurie atlaikys laiko išbandymą, arba konfliktus, kurie atrodė neišsprendžiami.
Kažkas panašaus gali pasikartoti. Nors Baku turi svarbių interesų plėsti ryšius su Rusija ir Iranu bei taip mažinti ryšius su Vakarais, jis taip pat turi daug nepriklausomų interesų, kurie nukreipti priešinga linkme.
Todėl dabartinis Baku nusigręžimas nuo Vakarų į Rusiją ir Iraną gali trukti neilgai. Tiesą sakant, jis gali baigtis, kai Baku ir Jerevanas pasirašys taikos sutartį. Atrodo, kad ignoruodami šią galimybę, kai kurie Maskvoje džiaugiasi tuo, kas, kaip jie tikisi, yra Azerbaidžano strateginis užsienio politikos pokytis, kuris sugrąžins Baku į Kremliaus orbitą neribotam laikui. Vis dėlto Vakarų vyriausybės turės ir toliau sutelkti dėmesį į Baku polinkį „perbalansuoti” savo užsienio politiką ir netgi stengtis skatinti kitą pokytį, ypač atsižvelgiant į ilgą sudėtingų ir net prieštaringų ėjimų Pietų Kaukazo šachmatų lentoje tradiciją.
Paul Goble , Eurasia Daily Monitor
