Skaičiuojama, kad Kremliaus kare prieš Ukrainą žuvo apie 120 000 rusų. Laikui bėgant aukų skaičius didėja, o tai kelia rusų nepasitenkinimą, nes jie ir toliau naudojami kaip patrankų mėsa. Bet ar tikrai taip?
Etniškai nerusiški regionai patyrė daugiausia nuostolių, palyginti su tokiais miestų centrais kaip Maskva ir Sankt Peterburgas, greičiausiai dėl didžiuosiuose miestuose didesnės etninių rusų ir Rusijos elito protestų rizikos.
Nepaisant didelių materialinių premijų, skirtų įtikinti rusus stoti į kariuomenę, ypač skurdesniuose regionuose, atrodo, kad Rusijos kariuomenei trūksta naujų naujokų, kurie pakeistų daugybę žuvusiųjų.
Rusijos aukoms Maskvos kare su Ukraina pasiekus stulbinamas aukštumas, Kremlius ir platesnė Rusijos visuomenė vis labiau jaučia karo skausmą. Ukrainos vyriausybė skaičiuoja, kad Rusijos nuostoliai, įskaitant sužeistuosius, siekia beveik 550 000 asmenų nuo Rusijos plataus masto invazijos pradžios 2022 m. vasario mėn. Didėjant aukų skaičiui ir Kremliui toliau verbuojant vis daugiau rusų, kuriuos reikia mesti į „mėsmalę“ Ukrainoje, Rusijos gyventojai gali pavargti nuo Kremliaus karo ir pradėti duoti atkirtį, o tai dar labiau paaštrins ir taip įtemptą vidaus aplinką.
Nepriklausomi Rusijos naujienų portalai „Mediazona“ ir „Meduza“, bendradarbiaudami su BBC naujienų tarnyba Rusijoje, neseniai, naudodami įvairias metodikas, išsamiau ištyrė Rusijos nuostolius. Siekdami įvertinti Rusijos nuostolius, tyrė skirtumą tarp įprasto ir per didelio naujų atvejų skaičiaus viešai prieinamame Nacionaliniame paveldėjimo registre. Pasak autorių, nuo šios vasaros pradžios nuo karo pradžios Rusijos kariuomenėje žuvo apie 120 000 žmonių. Be to, panašu, kad netekčių skaičius didėja ir šiuo metu kasdien vidutiniškai siekia apie 200-250. Nagrinėdami socialinės žiniasklaidos įrašus, žiniasklaidos publikacijas ir vyriausybės pranešimus, tyrėjai nustatė beveik 57 000 asmenų, žuvusių Ukrainoje, pavardes. Taip pat galima sužinoti kariuomenės rūšį, verbavimo būdą, amžių, žūties datą ir regioninę priklausomybę. Šie duomenys yra neišsamūs, tačiau vis tiek suteikia vertingų įžvalgų.
Kita Rusijos nepriklausomo naujienų portalo „Vazhnye Istorii“ („Svarbios istorijos“) tyrėjų grupė, nagrinėdama pernelyg didelį mirtingumą, nustatė, kad 2022 m. Rusijos kariuomenėje mirs 26 000, o 2023 m. – 45 000 žmonių. Autoriai daugiausia dėmesio skyrė 20-49 metų amžiaus rusų vyrams, kurie sudaro didžiąją dalį Rusijos pajėgų. Jų skaičiavimai grindžiami Maskvos oficialiais metinio gyventojų surašymo duomenimis. Kad padarytų išvadas, tyrėjai nagrinėjo skirtumą tarp įprastai tikėtino ir faktinio tam tikro amžiaus vyrų mirtingumo rodiklių. Demografai teigia, kad šie įverčiai yra minimalus skaičius. Pavyzdžiui, mirtys gali būti oficialiai registruojamos ne tik toje vietoje, kur asmuo gyveno, bet ir toje vietoje, kur jis mirė (t. y. okupuotose Ukrainos teritorijose). Rusijos valstybinė statistikos tarnyba Rosstat neskelbia duomenų apie mirtingumą Rusijos okupuotuose Ukrainos regionuose, vadinasi, šie duomenys gali būti neįtraukti į analizę. Be to, šiuose duomenyse gali būti neįtraukti trūkstami migrantai, kaliniai ir į Rusijos kariuomenę užverbuoti Ukrainos piliečiai.
nksčiau ekspertai atkreipė dėmesį, kad Rusijos kariuomenė karui Ukrainoje yra linkusi samdyti darbo jėgą daugiausia iš nerusiškų ir periferinių Rusijos regionų. Nepritraukdamas ir neprarasdamas rekrutų iš Maskvos ir kitų didžiųjų centrinės Rusijos miestų, Kremlius stengiasi išvengti plataus Rusijos elito pasipriešinimo, kuris galėtų priversti jį apriboti savo imperialistinius planus. Tai rodo, kad Rusijos visuomenės tolerancija koviniams nuostoliams yra bet kokia, bet ne begalinė.
Regioninė nuostolių struktūra rodo, kad Maskvos ir Sankt Peterburgo miestai per karą neteko atitinkamai 571 ir 551 žmogaus. Šie skaičiai yra panašūs į Šiaurės Osetijos nuostolius – 518 žmonių. Atsižvelgiant į gyventojų skaičiaus skirtumus tarp regionų, Šiaurės Osetijoje 1 300 gyventojų teko viena mirtis. Tai reiškia, kad šis regionas neteko gerokai didesnės gyventojų dalies (beveik 8 kartus daugiau) nei Sankt Peterburgo miestas, kuriame žuvo vienas žmogus iš 10 000 gyventojų, ir daugiau nei 17 kartų daugiau nei Maskvos miestas, kuriame žuvo vienas žmogus iš 23 000 gyventojų. s. Dar labiau skiriasi kitų periferinių Rusijos regionų vaizdas. Pavyzdžiui, Tuvos Respublika pranešė apie 591 mirusįjį (vienas mirusysis 570 gyventojų), o netoliese esančioje Buriatijoje – apie 1429 mirusiuosius (vienas mirusysis 680 gyventojų).
Šiaurės Kaukaze daugiausia aukų patyrė Dagestanas – 1007 (vienas žuvęs iš 3200). Šis skaičius yra panašus į netoliese esančio Šiaurės Kaukazo pasienyje esančio daugiausia rusakalbių Stavropolio regiono, kuriame, kaip pranešama, žuvo 1 126 žmonės (viena mirtis 2 600 žmonių). Įdomu tai, kad, nepaisant didelio atgarsio žiniasklaidoje, Čečėnijoje pranešta tik apie 258 mirties atvejus (vienas mirties atvejis 6 000 gyventojų). Čečėnijos valdovas Ramzanas Kadyrovas galėjo nuslėpti informaciją apie visą čečėnų aukų Ukrainoje mastą. Arba dėl savo politinio svorio Rusijoje R. Kadyrovas galėjo apsaugoti savo vyrus nuo karo, atitraukdamas juos iš pavojingiausių vietovių, kaip teigiama kai kuriuose pranešimuose.
Santykiniams nuostoliams įtakos galėjo turėti ir tai, kiek Maskva pasitiki viena etnine grupe labiau nei kita. Pavyzdžiui, Ingušija patyrė 76 aukas (viena mirtis 7 000 gyventojų), o Kabardos-Balkarijos Respublika – 169 (viena mirtis 5 400 gyventojų). Gali būti, kad Rusijos kariuomenė dėl galimos grėsmės saugumui iš šių regionų pritraukė mažiau karių nei iš kitų, nes abu regionai garsėja aktyviais sukilimais. Be to, šios grupės galėjo būti mažiau linkusios savanoriauti.
Ekspertai vis dar svarsto, kada ir ar apskritai dideli nuostoliai ir visuomenės nepasitenkinimas privers Maskvą sustabdyti invaziją į Ukrainą. Apytikriai 15 000 sovietų nuostolių Afganistano kare septintajame ir aštuntajame dešimtmetyje tapo pagrindiniu veiksniu, lėmusiu sovietų kariuomenės pasitraukimą iš šios šalies. Rusijos nuostoliai (manoma, kad žuvo nuo 6 000 iki 14 000 žmonių) pirmajame Rusijos ir Čečėnijos kare 1994-1996 m. taip pat buvo labai svarbūs jį sustabdyti.
Kitaip nei ankstesniuose karuose, Rusijos vyriausybė savanoriams skyrė neeilines finansines premijas. Kai kurie nauji kariai gali teoriškai gauti net 1,65 mln. rublių (18 750 JAV dolerių) premiją. Tai ypač patraukli galimybė skurdžiausių Rusijos regionų gyventojams, kur tokia pinigų suma sudaro kelis metinius atlyginimus. Mat bazinis mėnesinis darbo užmokestis siekia 210 000 rublių (2 400 dolerių)
Tad atlyginimas samdiniams yra maždaug penkis kartus didesnis už vidutinį atlyginimą kokioje nors Šiaurės Osetijoje. Pasikliovimas apmokamais savanoriais mažina visuomenės spaudimą vyriausybei dėl karo nuostolių. Tačiau tai neišsprendžia visų problemų, su kuriomis susiduria Kremlius. Rusijos vyriausybė turėjo reguliariai didinti samdos lygį, o tai rodo, kad vis mažiau žmonių nori savanoriškai kovoti Ukrainoje, net ir už palyginti nemažą atlygį.
Nenoras kovoti dėl neaiškaus tikslo ir esant didelei grėsmei gyvybei greičiausiai ypač skaudžiai palies nelabai rusiškas respublikas. Pavyzdžiui, dagestaniečiai smarkiai protestavo prieš „dalinę“ mobilizaciją 2022 m. rudenį. Net juokdariu virstantis R. Kadyrovas pareiškė, kad Čečėnija „įvykdė mobilizacijos planą 1 500 proc.“, nurodydamas, jog Maskva neturėtų tikėtis daugiau rekrutų iš šios respublikos. Šis vidinis spaudimas greičiausiai kažkiek komplikuoja galimybes vykdyti „ilgąjį karą“.
Pagal Valery Dzutsati, Eurasia Daily Monotor
