Dabartinis Rusijos karinių pajėgų dydis yra tradicinis spekuliacijų objektas. Priklausomai kokį efektą nori pasiekti kalbantysis. tad tie beveik 2 mln. Rusijos karinio personalo traktuojami kuo įvairiausiai. Dar sunkiau suprasti kokia gi tikrų kovos dalinių augimo dinamika ir kokie papildymo gyvąją jėga šaltiniai. Tačiau šį bei tą galima perprasti.
Pirmiausiai priminsiu, kad jau kurį laiką tapti profesionaliu kariu galima nors ir iš karto patekus į privalomąją karo tarnybą. Būdų kaip priversti tai padaryti daug, tačiau vis tik iš atvirų šaltinių mes nematome didelio jauno amžiaus karių skaičiaus kovos lauke. Priežastis ko gero paprasta. Vienas dalykas, kai vežami buvusių kalinių ar samdinių iš marginalų tarpo lavonai, kitą jei pradės plaukti karstai su buvusiais šauktiniais, pan. kaip tai buvo Afganistano karo metu. Visuomenės reakcija čia jau bus visai kitokia.
Tačiau kariuomenės funkcijos neapsiriboja vien mūšio lauku ir tiek artimajame užnugaryje tiek karinės infrastruktūros objektuose tolimoje Rusijoje personalo reikia ir kaip nurodo net keli šaltiniai šviežiai iškepti profesionalios tarnybos kariai iš šauktinių tarpo keliauja būtent ten.
Neveltui paminėjau marginalus ir kalinius. Kaip tik praėjusią savaitę pasklido naujiena, kad Rusijoje uždaromos net kelios pataisos darbų kolonijos kur esą per mažai kalinių liko. Tai tikėtinas dalykas, nes vėl gi pakeitus įstatymus dabar įtariamieji padarius nesunkius nusikaltimus gali prašytis į frontą ir ties tuo baudžiamoji teisena baigiasi. Be to dar viena naujovė yra tai, kad masiškai imta gražinti į frontą dezertyrus, net ir tuomet kai šių laukia teismas ir net jau paskirtas posėdžių laikas.
Ką tai parodo? Putinas ieško bet kokių rezervų , kurie leis išvengti tikrosios plačios mobilizacijos. Priminsiu – pirmoji mobilizacija buvo priverstinė byrant frontui po Charkovo operacijos ir palikus Chersoną, kurio išlaikyti rusai galimybių neturėjo. Ji pavyko ir ukrainiečių kontrpuolimas buvo sustabdytas. Putino laimei nacionalinių respublikų bei rusiškos provincijos gyventojai protestuoti nepuolė ir šiandien tie mobilizuotieji vis dar dauguma, kas vis dar gyvi ir gal net kažkiek sveiki, fronte. Juokingi mobilizuotųjų žmonų bei giminių protestai klūpint ant kelių tai priimtina kaina, kurią gali mokėti Kremlius. Beje mobilizuotijei taip pat yra masiškai verčiami pasirašyti kontraktus ir jei taip įvyksta, tai skaičius keliauja į tariamą kariuomenės „prieauglį“
Bet čia yra įdomus niuansas – mobilizacija praretino ne tik provincijos, tačiau ir didmiesčių t.t. ir Maskvos gyventojų gretas. Kas norėjo ir galėjo pabėgti tą sėkmingai padarė. Vėl gi praėjusią savaitę iš Rusijos net kelios naujienos pasigirdo apie darbo rinkos dinamiką ir tai, kad trūksta darbo rankų civilinėse ūkio šakose. Net oficiozai to neslepia -pvz. asociacijos vienijančios mažmenininkus pranešimą spaudai, kuriame teigiama, kad tokio darbo jėgos trūkumo nejautė net 20 metų, paskelbė net TASS (https://tass.ru/ekonomika/
Yra dar vienas momentas taip pat susijęs su kariniais dalykais. Rusiją palieka darbo migrantai ir palieka be kito ko ir dėl baimės atsidurti fronte. Tokių precendentų yra – pvz., gavusieji Rusijos pasus yra gaudomi labai aktyviai ir mobilizuojami. Kremlius gal ir nori turėti daugiau svetimšalių samdinių, tačiau kol kas masiniu reiškiniu tai netapo ir ko gero netaps. Nors po Peterburgo forumo pasiektas susitarimas su talibais dėl galimybės afganams dirbti Rusijoje, tad reikia suprasti, kad galimas ir verbavimas karui. Kol kas bandymai verbuoti užsienyje baigiasi skandalais. Kubos valdžia sėkmingai susodino verbuotojus, o Nepalas sukėlė tarptautinį skandalą. Na o po „Krokus” įvykių viduriniosios Azijos piliečiai tai pat greičiau bėga iš Rusijos nei veržiasi į ją.
Tai kaip vyksta mobilizacija Rusijoje? Taip ji vyksta, ji nenutrūko, tačiau, kaip ir minėjau, aukščiau semiami ištekliai būtent ten kur nesukeliamas neigiamas rezonansas. Tai nėra menki ištekliai žinant Rusijos demografinį potencialą, tačiau apie jokius papildomus kone 0.5 mln naujų (čia žodis „nauji“ svarbus) karių nėra kalbos net iš tolo. Naujoji Rusijos operacija Charkivo srityje, kuriai esą buvo pasitelkta iki 60 tūkst. karių parodė, kad arba tas skaičius buvo iš piršto laužtas, arba surinktų naujų pajėgų kokybė ir aprūpinimas tiesiog neleidžia vykdyti jokios rimtos puolamosios operacijos.
Dar pora žodžių apie eilinius branduolinius Putino pasamprotavimus. Pirmiausiai jau praeityje laikai kuomet šalys matavosi kas galingesnę galvutę sukurs. Net ir strateginėje ginkluotėje keliaujama galios mažėjimo link. Na o taktinėje tuo labiau, nes kuo mažesni užtaisą ant priešo galvos numesi, tuo mažiau saviems kariams teks radioaktyvias dulkes uostyti kai reikės per tą sprogimo padarytą fronto plyšį veržtis. Primenu, kad būtent tokia eiga ir yra numatoma jei branduolinis ginklas būtų panaudotas fronte.
Tai gana gerai teorijoje ir pratybose atidirbti veiksmai pvz. dar ZAPAD pratybų 1981 ir vėlesnių laikais. JAV beje lygiai taip pat viską supranta ir akcentuojasi į tikslumą o ne į galią. Jei 1 kt galvutė pasiekia požeminę vadavietę tai kam kloti ten 3×350 kt strateginę „Minuteman“?
Tad pats ir kuomet pradedama teigti, kad „Iskander” galvutė ne 50kt kaip buvo manoma, o 75 kt kaip tai teigia Putinas . Efektyvus radiusas (jei kalbame apie panaudojimą fronte) 50kt maždaug 3 km. 75 kt – 3.4 km. Paprasčiau tariant jei tu turi ką į susidariusį plyšį mesti tai ir tau nesvarbu ar jie bus 400m didesnis ar mažesnis. Jei neturi – tai nors 5km fronto linijos nunešk daugiausiai ką pasieks , kad gausi tuo pačiu atgal nes priešas su tavimi po branduolinio smūgio jau nežais ir atsakys tuo pačiu.
Blogai, kad mūsų masinę sąmonę stipriai užteršė populiarioji kultūra demonizavusi branduolinį ginklą. Juk tai tiesiog labai galingas užtaisas , kuris aišku baisus jei panaudojamas kaip teroro ginklas , tačiau jei reikalas vyksta karo lauke, tai ne kiekybė, o panaudojimo kokybė daug svarbiau.
Vitaljus Balkus
Susiję straipsniai:
|
|
