Balandžio mėnesį Šiluvoje vyko diskusija „Religijos, sąžinės, žodžio laisvė ir jos ribos: Šiluvos deklaraciją apmąstant“, kurios metu, tęsiant 2023 m. vykusioje konferencijoje išsakytas mintis, diskutuota apie į Lietuvą atėjusią atšaukimo kultūrą ir krikščionių atsaką į ją.
Diskusiją moderavo žurnalistas Virginijus Savukynas, neseniai pats patyręs žodžio laisvės suvaržymus dėl to, kad atvirai išsakė kritiką teisingumo ministrės atžvilgiu, tačiau teisme šią savo laisvę apgynęs.
Žurnalistas diskusiją pradėjo pastebėdamas, kad mūsų laikais labai daug kalbama apie laisvę pasirinkti savo tapatybę, net lytį, tačiau tuo pačiu metu daugėja biurokratinių institucijų, kurios ima atstovauti ir užtikrinti tik vienos ideologinės pozicijos įtvirtinimą. „Kažkada galvojau, kad kadangi visas totalitarizmas jau aprašytas ir išjuoktas, pavyzdžiui, Orvelo „Gyvulių ūkyje“, politikai bent jau artimiausiu metu to nesigriebs. Bet praėjo vos keliasdešimt metų ir atpažįstame visa tai, kas ten aprašyta“, – pastebėjo V. Savukynas. Iškeltas klausimas, kaip krikščionys turėtų reaguoti į tokią ideologinę kolonizaciją – slėptis katakombose, viešai kovoti, o gal rasti kitas veikimo strategijas?
Kalbant apie laisvę, privalu kalbėti ir apie tiesą
J.E. Kauno arkivyskupas metropolitas dr. Kęstutis Kėvalas pabrėžė, kad prieš pradedant kalbėti apie laisvę, pirmiausia reikia kalbėti apie tiesą ir tiesos sampratą. Be tiesos apie žmogų ir apie Dievą sampratos demokratija nesunkiai virsta totalitarizmu.
Krikščionio misija yra būti raugu ir tiesos sampratą dovanoti visiems žmonėms ir tokiu būdu užkirsti kelią Vakarų visuomenėse rastis totalitarizmui, o ne atsitraukti į katakombas ir kurti oazes tik sau patiems.
Arkivyskupas taip pat pabrėžė, kad derėtų nepamiršti neseniai mus palikusios ses. Nijolės Sadūnaitės pavyzdžio ir tiesą ginti bei sakyti su meile ir gailestingumu tiems, kuriems oponuojame.
Kun. prof. habil. dr. Andrius Narbekovas priminė – toks veikimas krikščionims yra ne pasirinkimo dalykas, o pareiga. Pasak jo, visų krikščionių teisme po mirties bus paklausta: o ką tu padarei, pasakei? Kad toks veikimas ir gyvenimas yra prasmingas, paliudijo ses. Nijolės Sądūnaitės laidotuvės, kuomet net priešingose barikadų pusėse esantys asmenys viešai pripažino jos nuopelnus.
Nors teigiama, kad tiesos nėra, visiems primetama viena „tiesa“
Diskusijoje kalbėtąsi apie sąžinės laisvę ir jos gynimą. Prof. Kun. A. Narbekovas atkreipė dėmesį, kad sąžinę turi visi, tačiau ji turi būti ugdoma, informuojama. Kadangi neįmanoma nepritarti, kad reikia daryti gera ir vengti blogo, tai stengiamasi pakeisti, kas laikoma gėriu ir kas laikoma blogiu.
Žmonės turi alkį ir nori gauti informaciją, bet jeigu jos gavimas ribojamas, tai žmogus nebepajėgus laisvai apsispręsti. Laisvas ir informuotas pasirinkimas yra teisinė sąvoka, tačiau jeigu nuo žmogaus nuslepiama jo sprendimui svarbi informacija- pažeidžiama žmogaus teisė. Pasak kunigo, šiuo metu aplinkybės visuomenėje yra labai nepalankios ugdyti sąžinę ir sąžinės formuojamos taip, kad būtų suformuotos klaidingai – gėrį laikytų blogiu.
Diskusijos dalyviai atkreipė dėmesį, kad kai manoma, kad tiesos nėra, tiesa yra konstruojama, tada žiniasklaida nebeatliepia visuomenės poreikio gauti informaciją. Viešų diskusijų kultūra žiniasklaidoje patyrė didelį nuosmukį, nyksta argumentacija ir noras suprasti – dažnai viskas konstruojama taip, kad nugalėtų iš anksto apspręsta viena pusė, taip diskusija virsta tik jos imitacija.
Laisvos visuomenės instituto (LVI) valdybos pirmininkas ir Krikščionių profsąjungos pirmininkas Audrius Globys pasidalijo patirtimi apie tai, su kokiais praktiniais varžymais susiduria organizacijos, siekiančios atliepti šį – informavimo ir ugdymo – poreikį. Priminta, kaip LVI eliminuotas iš valstybės finansavimo konkursų dėl savo pažiūrų, finansavimą skiriant išskirtinai tik toms organizacijoms, kurios pritaria arba yra neutralios Stambulo konvencijos, Civilinės sąjungos įstatymo klausimais, kurie šiuo metu dar net nėra teisiškai priimti.
Kovojant už tiesą ir laisvę, atsiveria naujos galimybės
Pasak A. Globio, nors organizacijos stengiasi remti asmenis, kurie susiduria su persekiojimais, tačiau pirmiausia pats asmuo turi kovoti už savo sąžinės laisvę. Kitaip nieko nebus – organizacijos neapgins, jei pats žmogus neatsilieps į savo sąžinės kvietimą apginti tiesą ir laisvę.
„Negalime manyti, kad saugiai gyvensime savo burbule ir atšaukimo kultūra mūsų nepalies – tai mus palies per mokyklas, per mūsų vaikus, per darbą, vienoje ar kitoje situacijoje būsime verčiami išsižadėti tiesos. Todėl rinkdamiesi nutylėjimo, susitaikymo kelią mes tik sudarome sąlygas cenzūrai stiprėti“, – pastebėjo A. Globys.
A. Globys taip pat atkreipė dėmesį į tai, kad žmogaus prigimtis nesikeičia ir kiekviena karta turi savus iššūkius, o Dievas leidžia šiuos procesus, kad mus formuotų, bet tik nuo mūsų priklauso, kaip atsakysime.
Paivi Rasanen, Suomijos parlamentarė, ginanti savo sąžinės laisvę, liudijo, kad visas persekiojimo procesas suteikė jai galimybę kalbėti tiesą tūkstančius kartų platesniam žmonių ratui nei anksčiau. Pasak jos, tiesa buvo išgirsta žymiai didesnio žmonių skaičiaus nei būtų buvę tada, jeigu prieš ją nebūtų pradėtas teisminis procesas, todėl į tokius persekiojimus verta pažvelgti kaip į galimybę ir Dievo siunčiamą ženklą.
Teisės ir laisvės
Diskusijoje taip pat kalbėta apie tai, kaip praktiškai veikia Konstitucijos garantuojama nuostata, kad vaikų doroviniu auklėjimu rūpinasi tėvai pagal savo įsitikinimus. Laisvos visuomenės instituto valdybos narys, Vytauto Didžiojo universiteto dėstytojas teisininkas dr. Vygantas Malinauskas kalbėjo apie šios teisės pagrindą – tėvai turi laisvę auklėti vaikus pagal savo įsitikinimus, nes tėvai yra pajėgūs pažinti objektyvią, realiai egzistuojančią tikrovę. Pasak jo, teisė yra protinga tvarka, orientuota į bendrąjį gėrį. Bet kas yra bendrasis gėris, nenustato nei Konstitucija, nei koks įstatymas, nei teisė apskritai. Tiesa egzistuoja nepriklausomai nuo to, kas įvardinta Konstitucijoje. Taip pat jis atkreipė dėmesį, kad atsirandančios „naujos teisės“, dirbtinai primetamos visuomenei, mažina mūsų laisvę.
„Teisės ir laisvės viena kitą neigia – jeigu didėja teisė, tai didėja ir pareigos, pvz., jeigu didėja teisė į atlyginimą, tai didėja darbdavio pareigos mokėti tą atlyginimą ir mažėja jo laisvė. Teisės ir laisvės yra viena kitai priešingos, daugėjant teisių, mažėja laisvės. Todėl nepagrįstos teisės yra grėsmė visuomenės laisvei. Stambulo konvencija siūlo naują teisę nebūti diskriminuojamam dėl lytinės tapatybės. Tada aplinkiniai nebeturi laisvės į tą asmenį kreiptis pagal jo biologinę lytį. Tai vadinama teisių infliacija“, – kalbėjo V. Malinauskas.
Teisininkas Vytis Turonis tęsė apie tai, kaip tėvų teisė auklėti vaikus pagal savo įsitikinimus ribojama praktikoje – net Konstitucinio Teismo išaiškinime teigiama, jog ši teisė pasibaigia su mokykla, esą mokyklose mokant priešingai nei tėvų įsitikinimai, jų teisės vis tiek nėra pažeidžiamos, nes jie dar turi galimybę auklėti kitaip namuose.
Pastangos palenkti Konstituciją, žiniasklaidą prie norimos politikos
Savo ruožtu Vilniaus universiteto profesorė Liudvika Meškauskaitė pastebėjo, kad šis auklėjimo klausimas yra tik nedidelė dėlionės dalis, kuomet paprasti Konstitucijos žodžiai aiškinami ne paprastai pagal jų prasmę, o pritempiant prie norimos politikos.
Bene didžiausia tokios politikos problema, kad ji pažeidžia vieną svarbiausių žmogaus teisių – teisę į privatumą. Kita problema – Lietuvoje teisės, tame tarpe ir žodžio laisvė, skirtingoms grupėms galioja skirtingu mastu. Pavyzdžiui, vienos grupės gali siūlyti šaudyti žmones ir jiems nieko už tai nebus, o kitos turi bijoti pasakyti net menkiausia žodį į šoną. Tie, kurie pasisako prieš Stambulo konvenciją ar gender sampratą, nebeturi lygių teisių į projektinį finansavimą ar viešą žodį.
Vilniaus universiteto dėstytojas doc. dr. Vaidotas Vaičaitis pastebėjo, kad žmogaus teisės neegzistuoja vakuume – tam būtina ir žiniasklaidos laisvė, ir kitos visuomeninės vertybės, tame tarpe subsidiarumas, reiškiantis, kad valstybė nesikiša į tėvų auklėjimo procesą. Priminta situacija kai kuriose JAV valstijose, kur nepilnamečiai be tėvų sutikimo gali pasikeisti lytį, o tėvai apie tai net neprivalo būti informuojami. Matydami tokius pavyzdžius, galime numanyti, kur veda invazija į šeimos gyvenimo privatumą.
Diskusijos dalyviai atkreipė dėmesį ir į tai, kad Lietuvoje tokie dalykai kaip hormoninė terapija ar abortai reguliuojami tik poįstatyminiu aktu, nors tai akivaizdus Konstitucijos pažeidimas.
