Rusijos „nunaftinimas” vyksta greičiau už Ukrainos „denacifikaciją?” Pastaraisiais mėnesiais padažnėjo Ukrainos smūgiai kariniams taikiniams Rusijos teritorijoje. Balandžio 23 ir 24 d. naktį Ukrainos bepiločiai lėktuvai atakavo ir padegė naftos perdirbimo gamyklas Smolenske, Voroneže ir Lipecke.
Pirmąją balandžio pusę Ukraina atakavo energetikos objektus aštuoniuose Rusijos regionuose, įskaitant naftos perdirbimo gamyklas ir elektros pastotes. Anksčiau buvo užpulta dronų gamykla „Shahed 136/131” netoli Jelabugos, Tatarstane – už daugiau kaip 1 000 km nuo Ukrainos rytinės sienos.
Visai neseniai per ataką Sevastopolyje buvo apgadintas 112 metų senumo Rusijos povandeninių laivų aprūpinimo laivas „Kommuna”. Atsižvelgiant į naują Vakarų pagalbos injekciją, panašu, kad Ukrainos „denaftafikacijos” kampanija prieš Rusiją gali dar labiau destabilizuoti Rusijos vidaus frontą.
Ukraina savarankiškai pašalino tris grėsmes ir dabar eksportuoja daugiau grūdų nei prieš invaziją.
Karo pradžioje Rusija blokavo ir grasino Ukrainos laivybai iš Odesos, kontroliuodama Gyvatės salą, „Boiko bokštus” ir Sevastopolyje įkurdindama didelį karinio jūrų laivyno kontingentą. 2023 m. liepą Rusija pareikalavo, kad Vakarai atšauktų sankcijas mainais į Juodosios jūros grūdų iniciatyvos atnaujinimą. Kijevas ir Vakarai atsisakė, ir susitarimas nebuvo atnaujintas.
Nuo to laiko Ukraina savarankiškai pašalino tris grėsmes ir dabar eksportuoja daugiau grūdų nei prieš invaziją.
Vakarų požiūrį į Ukrainos išpuolius Rusijos viduje galima suskirstyti į „vanagus” ir „balandžius”. „Vanagai”, kuriems priklauso Jungtinė Karalystė, keturios Skandinavijos ir trys Baltijos šalys, Lenkija ir Čekija, yra viešai pareiškę, kad jų tikslas yra visiškas Rusijos karinis pralaimėjimas, todėl jie remia Ukrainos smūgius energetikos ir kariniams objektams Rusijoje.
„Balandžiams” vadovauja Jungtinės Valstijos ir Vokietija, kurios dar aiškiai neapibrėžė (iki paskjutinio balsavimo Kongrese ir Joe Bideno parašo, red. pst.) savo tikslo remti Ukrainą, nors neseniai JAV Kongreso patvirtintas ilgai atidėliotas pagalbos paketas teikia vilties žiburėlį. Prancūzija tapo lydere, remiančia agresyvesnę Ukrainos taktiką.
Per 2023 m. liepą Vilniuje vykusį Šiaurės Atlanto sutarties organizacijos (NATO) aukščiausiojo lygio susitikimą Paryžius pirmą kartą pasisakė už Ukrainos narystę NATO. Prancūzijos prezidentas Emmanuelis Macronas netgi iškėlė galimybę siųsti karius į Ukrainą ir neprieštaravo tolimojo nuotolio raketų SCALP ir „Aster 30” naudojimui prieš Rusijos taikinius Kryme.
Prancūzija pabrėžia, kad pagal JT chartiją Ukraina turi teisę rengti atakas Rusijos teritorijoje. Sausio pradžioje Prancūzijos užsienio reikalų ministerijos atstovas spaudai tvirtino: „Yra valstybė agresorė – Rusija, kuri vykdo teroro strategiją, sąmoningai smogdama svarbiai civilinei infrastruktūrai, pažeisdama tarptautinę humanitarinę teisę, ir užpulta valstybė – Ukraina, kuri veikia savigynos tikslais pagal Jungtinių Tautų Chartijos 51 straipsnį.”
Vėliau Prancūzijos užsienio reikalų ministras Stephane’as Sejourne’as patvirtino, kad Ukraina turi pilną teisę veikti savigynos tikslais. Priešingai, Vašingtonas paragino Kijevą nutraukti išpuolius prieš Rusijos energetikos įrenginius.
Ukrainos prezidentas Volodymyras Zelenskis į tai atsakė nurodydamas, kad išpuoliai vykdomi šalyje pagamintais ginklais, ir tvirtino, kad nesutiks su Vakarų apribojimais. Ministro Pirmininko pavaduotoja Olha Stefanišyna apibūdino Rusijos energetiką kaip „teisėtą taikinį” kariniu požiūriu. Balandžio mėnesį JAV valstybės sekretorius Antonijus Blinkenas vis dėlto pripažino, kad Ukraina pati sprendžia savo taktiką ir kad Kijevas pats sprendžia, „ar imtis veiksmų, kurie peržengia jo sienas”. Pranešama, kad į naujai patvirtintą JAV pagalbos paketą įtrauktos tolimojo nuotolio ATACM, kurios leistų Ukrainai smogti kariniams taikiniams Kryme.
Jungtinės Karalystės, Prancūzijos ir JAV tolimojo nuotolio raketos nėra pajėgios sugadinti Kerčės tiltą taip, kad jis būtų išvestas iš rikiuotės; šią užduotį sėkmingai gali atlikti tik vokiškos „Taurus” raketos. Vokietija taip pat balansuoja tarp Ukrainos teisės į savigyną ir neleidimo naudoti Vokietijos ginklų Rusijoje.
Užsienio reikalų ministrė Annalena Baerbock yra sakiusi, kad Ukrainos teisė į savigyną apibrėžiama „tarptautinės teisės ribose”. Tačiau Vokietijos kancleris Olafas Scholzas ir toliau laikosi sprendimo nesiųsti Ukrainai ilgojo nuotolio raketų „Taurus”, baimindamasis, kad „netinkamas jų panaudojimas… kelia grėsmę smogti Maskvai”.
Vokietija ir Jungtinės Valstijos taip pat nevienareikšmiškai vertino Ukrainos išpuolius Rusijos okupuotame Kryme. Vis dėlto abiejų šalių vyriausybės pasmerkė neteisėtą Maskvos įvykdytą Krymo aneksiją ir laiko pusiasalį Ukrainos dalimi.
Todėl ataka prieš taikinius Kryme nebūtų laikoma smūgiais Rusijos teritorijoje. Panašu, kad pasikeitusi JAV pozicija dėl ATACM raketų darys spaudimą Šolcui, kad šis atblokuotų „Taurus” raketų siuntimą į Ukrainą, kurios bus labai svarbios puolant Kerčės tiltą ir išlaisvinant okupuotą pusiasalį.
Atsargumas dėl Rusijos atsako ir galimo pasaulinio poveikio lėmė klaidingą kai kurių Vakarų šalių politinį požiūrį – nesavalaikiai teikti nepakankamą karinę pagalbą Ukrainai. Šis požiūris turi keturias pagrindines šaknis. Pirma, didesnės naftos kainos dėl jos trūkumo pasaulyje gali tapti pagrindine artėjančių rinkimų Jungtinėse Valstijose ir kitur tema. Antra, kai kurių Vakarų valstybių ryžtą susilpnino branduolinės eskalacijos baimė, kai Rusija atsakytų taktiniu branduoliniu smūgiu Ukrainai.
Panašiai 1990-1991 m. JAV prezidentas Džordžas Bušas baiminosi, kad Sovietų Sąjungos subyrėjimas sukels „branduolinę Jugoslaviją”, ir dėl to pasakė nelemtą kalbą „Viščiukas Kijevas”.
Trečia, kai kurie Vakarų lyderiai baiminasi, kad visiškas karinis Rusijos pralaimėjimas paskatins smurtinį jos susiskaldymą. Tačiau ukrainiečiai sveikina tokį lūžį, nes mano, kad jis būtinas Rusijos imperijai deimperizuoti, demilitarizuoti ir dekolonizuoti. Ketvirta, ukrainiečių smūgių Rusijoje neskatinimas kyla iš baimės eskaluoti ir išplėsti karo veiksmus už Ukrainos ribų. Vis dėlto Maskva jau eskalavo kovas intensyvindama karinį bendradarbiavimą su Iranu, Šiaurės Korėja ir Kinija.
Per pirmuosius dvejus karo metus Kinijos ir Rusijos prekyba smarkiai išaugo, Kinija tapo viena didžiausių Rusijos energijos importuotojų, tačiau susilaikė nuo karinės pagalbos teikimo. Tai keičiasi, nes dabar Pekinas, kaip
pranešama, yra „pagrindinis tiekėjas” Rusijos kariniam-pramoniniam kompleksui.
Tikėtina, kad Kijevas ir toliau vykdys įvairialypius išpuolius prieš karinius objektus ir energetikos infrastruktūrą Rusijoje. Nors Jungtinės Valstijos priešinasi tokioms atakoms, aprūpinimas tolimojo nuotolio ATACM leis Ukrainos pajėgoms smogti Krymui. Dėl to Vokietija gali būti spaudžiama atblokuoti „Taurus” raketas Ukrainai.
Be to, JAV pagalbos suteikimas suteikė naują postūmį gauti didesnę paramą iš kitų Kijevo Vakarų partnerių. Praėjus dviem dienoms po to, kai JAV Kongresas patvirtino pagalbą, Jungtinė Karalystė paskelbė apie didžiausią karinės paramos paketą. Šį postūmį bus labai svarbu išlaikyti, nes atrodo, kad Rusijos pajėgos ruošiasi artėjančiam puolimui.
Taras Kuzio, Eurasia daily monitor
