Artimas šio teksto autoriaus bičiulis, tikrai šviesus žmogus, jau gerus penkerius metus dažniausiai sustoja pamatęs kelią perbėgusią juodą katę. Jis būna pasiryžęs laukti, kol gyvūno perbėgtą vietą kirs kitas automobilis. Dėl šio prietaro iš savęs jis kartais net pasišaipo. Tačiau prietarai žmoniją lydėjo jau nuo neatmenamų laikų, tad žmonėms sėdus prie vairo prasidėjo ir motorizuoto gyvenimo prietarų istorija.
Vairuotojai – toli gražun ne jūreiviai. Tie ir šiais laikais privengtų iš uosto išplaukti penktadienį, tryliktą dieną. Tačiau ir tarp vairuotojų galima pastebėti gana įdomų dėsningumą – labai dažnai net ir pasišaipantys iš prietaringųjų patys tampa prietaringi, kai tik įsitaiso prie automobilio vairo.
Juodi katinai veikia ir važiuotus
Tikra klasika tarp visų važiuotos žmonijos dalies prietarų – skersai kelio perbėgusios juodos katės baimė. 40-metis mokytojas Gintautas nėra tipinis humanitaras – prieš dešimtmetį jis su šio straipsnio autoriumi visai sėkmingai „tampydavosi“ improvizuotose lenktynėse, dar ir dabar vertina vairavimo džiaugsmą ir greitus automobilius. Tačiau Gintautas stoja pamatęs kelią perbėgusią juodą katę ir laukia, kol katės prabėgtą vietą kirs kitas automobilis. Kartą jis prisipažino, kad naktį vienoje šalutinėje gatvelėje jis taip stovėjo ir laukė visą valandą. Tokią pagarbią baimę jis pagrindžia vos ne fatališkais sutapimais.
„Prieš gerus penkerius metus, vieną labai smagų pavasarį, aš atkreipiau dėmesį, kad man prieš akis kiekvieną dieną bėgioja juodi katinai. Tuo metu į tokius dirgiklius aš dėmesio visiškai nekreipdavau. Tačiau praėjo savaitėlė, ir prisiminiau tuos juodus katinus – važiavau pažiūrėti, kaip po žiemos atrodo mano sodyba ir patekau į avariją. Uždarame posūkyje mano „Subaru“ užvažiavo ant, panašu, sunkvežimio „pamesto“ žvyro ir nuslydo nuo kelio. Tuomet verčiausi kelis kartus, tiesa, man lūžo tik ranka. Vaikščiojau su gipsu, pakeičiau automobilį ir džiaugiausi, kad viskas taip paprastai baigėsi. Tiesa, po to įvykio tapau prietaringas, bet mano baimės ir įsitikinimai galioja tik tada, kai aš sėdžiu prie vairo“, – savo istoriją pasakojo Gintautas, dar ir šiandien mėgėjiškų lenktynių nevengiantis istorijos mokytojas.
Katės – viduramžių palikimas
Juodi katinai prietaruose – tai dar viduramžių palikimas. Penktadienis nuo tų laikų buvo vadinamas raganų šventa diena. Mažumėle vėliau pasirodžiusiose legendose pasakota, kad 13 susirinkusių raganų švęsdavo kapinėse, mėnulio šviesoje. Vieną kartą, susirinkus tik 12-ai raganų, tokia deivė Frėja tryliktąja ragana pavertė juoda kate. Panašu, dėl šių legendų vėliau atsirado ir prietarų apie juodą katę, perbėgusią kelią. Tiesa, čia juodi katinai – tai tik klasikinių prietarų automobilinė evoliucija. Tačiau yra jau automobilių eroje gimusių prietarų.
Tolimųjų reisų vairuotojai gerbia sunkiasvorius
Pasak kasdien sunkvežimiais Europos kelius vagojančių tolimų reisų vairuotojų, nelaimę gali prišaukti nepagarbus elgesys su savo automobiliu. Europos greitkelius išmaišę vyrai jokiu būdu… nesišlapina ant savo sunkvežimio. Baisiausias įžeidimas sunkiasvoriui – nusišlapinti ant priekinių jo ratų. Teigiama, kad tokio pažeminimo neiškentęs sunkvežimis būtinai atkeršys akiplėšai vairuotojui pačiu netinkamiausiu momentu.
Tokią istoriją papasakojo kaunietis Vidas, su savo „Volvo“ dabar kursuojantis tarp Ispanijos ir šiaurės Vokietijos logistikos centrų. Pasak jo, pramoniniame Berlyno priemiestyje prispirtas tokio gamtinio reikalo, nuo smalsių akių jis pasislėpė už savo sunkiasvorio kabinos, prie pat priekinio rato. Tą pačią dieną, vos tik spėjus išvažiuoti į greitkelį, sprogo priekinė vilkiko padanga. Nuo didelės nelaimės išgelbėjo tik tai, kad greitis buvo dar nedidelis, o ir „gudri“ šiuolaikinio vilkiko elektronika padėjo išlaikyti sunkvežimį kelyje… Štai jums ir dar vienas mistinis sutapimas…
Moterys artimesnės tamsos jėgoms?
Taksistai ir feministės, tikėtina, niekuomet nesusidraugaus. Ir nors dauguma taksistų dabar evoliucionavo į pavežėjus, didesnių pokyčių nėra. Bent jau dėl jųprietarų. Taksistų kartos ir profesijos pavadinimas keičiasi, bet senieji „mohikanai“ savo įsitikinimų laikosi vienodai. Seni taksistai kartais užsimena, kad, jei ryte į automobilį pirma atsisės moteris, padoraus uždarbio tą dieną tikrai nebus. Tai nėra vietinis Kauno ar Vilniaus prietaras – moteriškių rytais vienodai vengia Kauno, Varšuvos, Berlyno ar Londono taksistai.
Tikėti ar netikėti vairuotojų prietarais – kiekvieno vairuojančiojo asmeninis reikalas. Sutikite, žmogaus sąmonės vingius suprasti gerokai sunkiau nei kokio labai tobulo geležies gabalo su varikliu ir ratais sandarą. Tiesa, kokiais prietarais tikite jūs?
