Nuo vaikystės japoną Yusuke Ishii lydėjusi muzikinė patirtis gimtojoje šalyje, mokslai Prancūzijoje ir Vokietijoje bei skirtingų muzikos kultūrų pažinimas paskatino ir toliau plėsti akiratį. Netikėtai susidomėjęs lietuvių klasikinės muzikos tradicija ir kompozitoriais, Y. Ishii šiuo metu ne tik gyvena Lietuvoje, bet ir studijuoja menotyrą Kauno technologijos universitete (KTU).
Doktorantūrą studijuojantis Yusuke Ishii, kurį su Lietuva supažindino Baltijos šalimis besidominti sesuo, savo disertacijoje tyrinėja lietuvių išeivijos Jungtinėse Amerikos Valstijose (JAV) muzikinę kultūrą bei modernizmo raidą.
Muzikologas tikisi, kad šis darbas pasitarnaus šalies kultūros suvokimui, tačiau neslepia, jog savo darbo vertę jam įvertinti yra pakankamai sunku, ypač trumpalaikėje perspektyvoje: „Gal tai žmonijos dalia, bet kartais mes linkę galvoti apie savo kuriamą vertę tik artimo laiko kontekste“.
Jo manymu, nereikia pamiršti, jog kai kurie vykdomi ir kuriami darbai bus aktualūs ir prasmingi tik po daugelio metų.
Įsitikinęs, jog muzika neperduoda asmeninių emocijų
Įvairių patirčių muzikos pasaulyje turintis KTU doktorantas atvirauja, jog artimiausia ir labiausiai patinkanti veikla šioje meno šakoje – kitų profesionalų sukurtų kūrinių atlikimas. Y. Ishii teigia, jog nesijaučia nei kūrėju, nei mokslininku, todėl tokia saviraiškos forma jam priimtiniausia.
„Atliekant muziką gali visiškai atitrūkti ir nuo žodžių pasaulio, kuriuo iš esmės remiasi mokslas, ir nuo emocinio pasaulio, su kuriuo susiduriame kasdienybėje“, – prideda Yusuke.
Muzikologas taip pat pamini turintis nuomonę, kuriai daug kas muzikos pasaulyje prieštarautų.
„Iš savo patirties galiu teigti, kad per muziką neperteiksi asmeninių emocijų, nes jos nuolat kinta“, – sako jis.
Iš Japonijos atvykusio profesionalo manymu, muzikos klausytojai jaučia ir priima visai ką kita nei tikisi kompozitorius. Be to, net ir jausmai, kylantys klausantis muzikos pirmą ir antrą kartus, visiškai skiriasi.
Ypatingai gerai suprasdamas Rytų Azijos kultūrą bei pakankamai susipažinęs su Europos šalių požiūriu į klasikinę muziką, Yusuke patvirtina, kad skirtingose šalyse šio žanro muzikos vertinimas yra nevienodas.
„Kai buvau Prancūzijoje ar Vokietijoje aiškiai jautėsi, kad tokiame klasikinės muzikos lopšyje muzika yra prigijusi visuomenėje ir tapusi jos dalimi, tuo tarpu Japonijoje – tokia muzika tebeveikia kaip švietimo sistemos įrankis.
Jūsų šalyje žmonės daugiau dėmesio skiria muzikos kontekstams negu pačiai muzikai. Atlikėjai taip pat linkę daugiau pasakoti žodžiais negu kad kalba pati muzika“, – svarsto muzikologas.
Stebisi lietuvių požiūriu į lietuviškai kalbančius kitataučius
Yusuke atvirauja, kad dar būdamas Japonijoje ir nusprendęs mokslus tęsti Lietuvoje, jis nežinojo, jog visi jį dominantys kompozitoriai emigravo į JAV.
„Gal būčiau išvažiavęs ten, o ne į Lietuvą, jei būčiau žinojęs šį faktą“, – svarsto muzikologas. Visgi, atvykęs čia gyventi, Yusuke nesigaili, teigdamas, kad norint pažinti šalį, žmones, kultūrą ir juo labiau muziką neužtenka pabūti turistu.
Paklausus apie studijas ir mokslus skirtingose šalyse, Yusuke atsako negalintis lyginti universitetų dėl skirtingų studijuotų programų, tačiau švietimo sistemų skirtumus ir panašumų jis įžvelgia.
„Prancūzijoje ar Vokietijoje svarbu išlikti savimi ir drąsiai atsisakyti to, kas tau netinka, tuo tarpu Lietuvoje ar Japonijoje – prisitaikyti. Man buvo įdomu, kad tiek Lietuvoje, tiek Japonijoje visiems rūpėjo rezultatas, o Prancūzijoje – tai visai nesvarbu“, – prisimena Y. Ishii.
Lietuvių kalbą laikantis įdomia bei puikiai ja kalbantis ir rašantis japonas vis dėlto stebisi lietuvių požiūriu į kitataučius, kalbančius jų kalba, ir užduodamų klausimų šia tema kiekiu.
„Prancūzai niekad nesistebi, kad tu kalbi prancūziškai, taip pat sunku įsivaizduoti amerikiečius, klausiančius, kaip išmokai kalbėti angliškai. Anksčiau man buvo keista, kodėl lietuviai pervertina užsieniečius kalbančius jų kalba. Sutinku, kad lietuvių kalba sunki, bet juk visos jos sunkios“, – svarsto doktorantas.
Pasidomėjęs šiuo reiškiniu, Yusuke suprato, kad lietuviai turi ne tik tvirtą nuomonę apie savo kalbą, bet ir kitokį mentalitetą, yra linkę prisitaikyti.
„Anksčiau maniau, kad lietuviai tiesiog paslaugūs bendraudami su manimi angliškai“, – prideda Yusuke; dabar jis įsitikinęs, jog priežastis kita.
Apsigyvenus šalyje, Lietuva jam atskleidė ir gerąsias, ir ne tokias pozityvias savo puses. Viena pagrindinių, kurią išskiria Y. Ishii – psichologinė žmonių, o ypač vaikų, būklė dėl nestabilios geopolitinės padėties. Nepaisant to, muzikologas dalinasi, jog Lietuvoje gyventi jam patinka, o neturėdamas aiškių planų ateičiai, jis vis dėlto tikisi tobulėti muzikos srityje ir nenustoti ją tyrinėti.
