Jeigu bent kiek domėjotės valstybinės kalbos politikos tema, šiomis dienomis jus turėtų apimti stiprus deja vu jausmas. Visa tai jau buvo, ciklas kartojasi. Dešimt metų Lietuva teismuose, žiniasklaidoje, mokslo įstaigose buvo prievartaujama sutikti, kad jos pasuose gali būti vadinamosios „trys raidės“ (X, W, Q). Galiausiai išprievartavo sėkmingai, leftistų užvaldytas Konstitucinis teismas radikaliai pakeitė savo poziciją ir paaiškino, kad įrašai nevalstybine kalba Lietuvos piliečių pasuose valstybinės kalbos statusui neprieštarauja (prieš tai mažiausiai tris kartus aiškino priešingai).
Vos tą padarius pradėta identiškai graužti ir diakritinių ženklų klausimo kaulą. Jų jau ne trys, o 150. Sprendžiant iš visko, užtruks, bet sutiks ir su tuo. Lietuvoje bet kuriai mažumai ko nors užsigeidus galiausiai leidžiama viskas, net jei visuomenė prieš (dėl „trijų raidžių“ taip ir liko 65+ proc. prieš, niekam nerūpėjo).
Dešimt metų kartojau, kad taip bus, tai yra, kad niekas nesustos ties jokiom trim raidėm. Nuo įsteigimo kartojo ir Nacionalinis susivienijimas. Lenkai atvirai sakė tiesą, kad jiems tos trys raidės nieko nekeičia, reikia diakritikų. Priimdami tris raides valdantieji neva konservatoriai jau kalbėjo, kad diakritikų klausimo nekelia KOL KAS. Na, ir tada jau iškėlė.
Įdomu, kad identiška dinamika ir su autonomijos klausimu. LLRA (Lietuvos lenkų rinkimų akcijos, red. past.) reikalavimų priešininkai (aš tarp jų) visada kartojome, kad nuolaidžiavimo politika yra nesąmonė, niekada nepasiteisina ir darant nepagrįstas nuolaidas reikalavimai tik augs iki autonomijos.
Tas irgi pasitvirtino – LLRA jau nuo 2016 metų vos vos subtiliai reikalauja autonomijos: programoje parašyta, kad siekia tokio statuso, kokį turi Suomijoje švedų tautos atstovai. O turi jie ten būtent autonomiją. Ironiška, kad LLRA nereikia būti nei itakinga, nei valdžioje – jos reikalavimus vidinių kompleksų ir vergo sindromo vedini paknopstomis pildo patys kitų partijų politikai.
Tautiečiai stebėtinai džiaugėsi Vilniaus rajone vietoje LLRA išrinkus LSDP merą Duchnevič, kurio programa tiek pat separatistinė – kitakalbės mokyklos, kitakalbiai pasai, kitakalbiai ženklai, kitakalbės viešosios paslaugos. Taip tik sudėtingiau: efektyviau apsigaudinėjame, kad nėra antivalstybinio veikimo, kad čia va tik dar viena nuolaidėlę padarom ir jau gyvensim tautinėje santarvėje.
Tik reikalavimai kursto tautinę nesantarvę. Tik aiškus griežtas pasakymas, kad visi gyventojai ir visais aspektais yra ir turi būti lygūs prieš valstybinę kalbą, tą nesantaiką užbaigs. Arba „jūs kalbėsite lietuviškai“, arba amžinas įtampų kurstymas, politizuojant kalbas.
Masinis rusakalbių kraustymasis į Lietuvą gali turėti vienintelę teigiamą pasekmę – pažadinti lietuvių tautinę savigarbą ir išlikimo instinktą. Kad visgi čia Lietuva ir joje gyvenimas vyksta lietuviškai. Bet gali ir nepažadinti. Viskas nuo mūsų priklauso. Kol kas dar kelios institucijos laikosi nepalūžusios. Bet laiko klausimas, jei kaip visuomenė nepareikalausim užbaigti šitą prievartavimą ir nebalsuosim atitinkamai.
Autorius yra partijos Nacionalinis susivienijimas vicepirmininkas ir Vilniaus miesto tarybos narys.
Susijęs straipsnis:
