Maskvos patriarchato Rusijos stačiatikių bažnyčia palaipsniui praranda savo pozicijas savo šalyje – ir dar sparčiau kai kuriose posovietinėse valstybėse – dėl vergiškos paramos V. Putino karui Ukrainoje. Kijevas ketina uždrausti jos filialą, Talinas griauna kompromisinį dviejų stačiatikių bažnyčių sambūvį, o Vilnius priima prieš Maskvą nusistačiusio ekumeninio patriarcho filialą. Šie įvykiai dar labiau kvestionuoja Putino “rusiškojo pasaulio” ir jo “tradicinių vertybių” prasmę ir naudingumą. Jie gali pranašauti, kad Maskva imsis veiksmų, siekdama apriboti žalą.
Rusijos prezidento Vladimiro Putino plečiamas karas Ukrainoje ir didėjančios represijos šalies viduje nusinešė dar vieną auką – Maskvos patriarchato Rusijos stačiatikių bažnyčią. Tai vyksta ir Rusijos Federacijoje, ir buvusioje sovietinėje erdvėje, kur anksčiau neginčijamai valdė Maskvos bažnyčia. Rusijos viduje vyksta procesas, kai urbanizacija ir Patriarchato besąlygiška parama Putinui mažina ir taip jau gerokai sumažėjusį bažnyčioje veikiančių rusų skaičių. Šie procesai jau dabar kenkia tiek patriarcho Kirilo siekiui paversti savo bažnyčią “stačiatikių Vatikanu”, kuris galėtų dominuoti Rytų krikščionybėje. Jie taip pat kelia abejonių dėl Putino skelbiamo tikslo įtvirtinti rusų pasaulį, pagrįstą tiek kalba, tiek kultūra.
Stačiatikių bažnyčia vis dar vaidina svarbų vaidmenį posovietinės erdvės politikoje. Beveik kiekvienoje buvusioje sovietinėje respublikoje, nepriklausomai nuo to, ar stačiatikiai sudaro didelę gyventojų dalį, ar mikroskopiškai mažą, yra bažnyčios aktyvistų ir jų sąjungininkų politiniuose režimuose, siekiančių visų ar dalies savo bažnyčių nepriklausomybės. Kai kurioms jų tai pavyko, kitos vis dar kovoja dėl šio tikslo, o kai kurios priėmė kompromisą, pagal kurį jų teritorijose yra dvi ar net daugiau stačiatikių hierarchijų, vienos ištikimos Maskvai, kitos nepriklausomos. Bendra tendencija aiški: Maskva sparčiai praranda savo pozicijas nacionalinių hierarchijų ir jas remiančio Konstantinopolio ekumeninio patriarchato atžvilgiu.
Vien per pastarąją savaitę įvyko svarbių poslinkių Ukrainoje, Estijoje ir Lietuvoje. Šie įvykiai jau atsiliepia ne tik kitose buvusiose sovietinėse respublikose, kurios į šias tris valstybes žiūri kaip į galimus pavyzdžius, bet ir Rusijos Federacijoje, kur vis daugiau stačiatikių mano, kad atsiskyrimas (autokefalija) nuo Maskvos patriarchato yra jų krikščioniška pareiga ir vienintelis būdas išgelbėti Rusijos stačiatikių tradiciją.
Turbūt niekam nėra netikėta, kad dramatiškiausias iš šių žingsnių įvyko Ukrainoje. Vis dėlto įvykiai Estijoje ir Lietuvoje, nors ir ne tokie radikalūs ir palietę mažiau tikinčiųjų, beveik neabejotinai turės didesnį poveikį visoje buvusioje sovietinėje erdvėje.
Vasario pradžioje Ukrainos prezidentas Volodymyras Zelenskis paragino Aukščiausiąją Radą priimti įstatymą, draudžiantį Ukrainos stačiatikių bažnyčią (kaip hierarchiją ir tikinčiųjų bendruomenes, kurie neprisijungė prie Ukrainos stačiatikių bažnyčios, kai ši 2019 m. pasiekė autokefaliją). Ukrainos parlamentarai teigia, kad tokia priemonė jau rengiama komitete ir artimiausiu metu bus išsiųsta visai parlamento institucijai. Jei tai bus priimta – o yra rimtų priežasčių manyti, kad taip ir bus – Zelenskis galės uždrausti Ukrainos Ortodoksų Bažnyčią. Šis veiksmas gali paskatinti daugiau jos pasekėjų pereiti į autokefalinę Ukrainos Ortodoksų Bažnyčią, tačiau tai neabejotinai sukels pasipiktinimą Maskvoje, taip pat tarp kai kurių konservatyvių bažnyčios veikėjų ir žmogaus teisių aktyvistų.
Ukrainoje jau galioja įstatymas, draudžiantis užsienyje administruojamas bažnyčias. Ukrainos stačiatikių bažnyčia siekė išvengti šio draudimo pasiskelbdama nepriklausoma nuo Maskvos. Vis dėlto, nepaisant jos teiginių, daugėja įrodymų, kad Ukrainos Ortodoksų Bažnyčia yra glaudžiai susijusi su Rusijos Ortodoksų Bažnyčia, priklausančia Maskvos patriarchatui, o tai pažeidžia galiojančius įstatymus.
Tačiau naujoji priemonė neleistų abejoti, kad Kijevas gali paskelbti draudimą. Bent kai kurios Ukrainos stačiatikių bažnyčios bažnyčios pereitų prie Ukrainos stačiatikių bažnyčios, bet ne visos, o tai greičiausiai atimtų iš Maskvos patriarchato Rusijos stačiatikių bažnyčios dabartinį didžiausios pasaulyje stačiatikių bažnyčios statusą. Beveik prieš dvejus metus Latvijos vyriausybė nurodė stačiatikių bažnyčiai atsiskirti nuo Maskvos.
Daugelis Vakaruose ir net Rusijoje jau seniai Estiją laiko pavyzdžiu kitoms posovietinėms valstybėms. Nuo XX a. dešimtojo dešimtmečio Estijoje veikė ir nepriklausoma Rusijos Ortodoksų Bažnyčia, pavaldi Konstantinopolio ekumeniniam patriarchui, ir antroji, pavaldi Maskvai – toks taikus bažnyčių sambūvis atrodė geriausia išeitis iš dabartinių problemų. Tačiau dėl Maskvos patriarchato paramos V. Putino karui Ukrainoje ir Estijoje didėjančio pykčio dėl Rusijos agresijos tai tapo netvaru.
Dabar Talinas panaikino Maskvos bažnyčios Estijoje vadovo metropolito Jevgenijaus leidimą gyventi šalyje, kurį jis privalo turėti kaip Rusijos Federacijos pilietis. Rusijos metropolitas pasmerkė šį žingsnį kaip savo teisių pažeidimą, pažymi, kad jis kritikavo Rusijos invaziją į Ukrainą, ir paskyrė du žmones, kurie jį pakeis, tikėdamasis, kad Maskvos bažnyčia šioje šalyje toliau veiks. Kompromiso žlugimas Estijoje reiškia, kad bažnyčia vargu ar bus tvari kur nors kitur posovietinėje erdvėje.
Tą pačią dieną, kai metropolitas Jevgenijus buvo priverstas išvykti iš Estijos, Vilnius oficialiai pripažino Ekumeninio patriarchato egzarchatą Lietuvoje juridiniu asmeniu, taigi ir institucija, galinčia prižiūrėti keliolika disidentinių stačiatikių bendruomenių ir, dar svarbiau, gauti valstybės finansavimą. Iš pirmo žvilgsnio tai atrodo kaip žingsnis link Estijos situacijos prieš metropolito išsiuntimą.
Tačiau dabartinėmis sąlygomis tai beveik neabejotinai yra reikšmingas Maskvos pralaimėjimas ir pagrindas didesniems iššūkiams Rusijos Ortodoksų Bažnyčios Maskvos patriarchato bažnyčioms ten ir kitose posovietinėse valstybėse. Bažnyčios reikaluose Maskva atsidūrė gynybinėje padėtyje, ir beveik neabejotina, kad Kremlius smogs atsakomąjį smūgį, siekdamas apriboti savo nuostolius. Tačiau kaip ir kur, kol kas neaišku.
Eurasia Daily Monitor
