Tai štai mane vis stebina, kad žmonės to nedaro. Vietoje to turi savo įsitikinimus, už juos kovoja bet kokia kaina. Aišku, kad nėr lengva pripažint, jei esi neteisus ar išlįst iš savo komforto zonos, kurioje turi visus atsakymus į visus klausimus. Bet lengvai ir greitai tik apsišikt išeina, o galvot – jau daug sunkesnis dalykas.
Juolab kad kartais neužtenka vien galvot – reik ne tik smegenim naudotis, bet ir širdimi. Tačiau to nedarant galiausiai tas „apsišikt“ ir gaunasi.
Bet vis tiek viskas prasideda nuo to bandymo pripažint, kad ne visur ir ne visada būni teisus.
Iliustracijai pateiksim du šią savaitę parašytus postus. Iš kategoriškai priešingų pozicijų, gal net iš skirtingų pasaulių – nesvarbu, kad iš tos pačios Lietuvos ir tame pačiame feisbuke.
Vieną parašė Aurelija Paunksnė Ignotė Ji daug metų organizuoja stovyklas vaikams – ir daug metų gyvena su kita moterim. Aurelija apie tai rašo atvirai, aš jos postus skaitau. Ji įdomiai pasakoja apie tas stovyklas – ir apie kasdienį savo gyvenimą.
Man įdomu – nes suprantu, kad būdamas tipiniu white middle aged man neturiu tiek jau daug progų pamatyti LGBTQ+ porų kasdienybę.
Ir (kartais lūdnai) pasijuokt, kad nuo kitų porų kasdienybės ji niekuo nesiskiria.
Visada yra gerai matyti kuo daugiau pasaulio spalvų. Todėl Aureliją skaitykite, pas ją įdomu.
Bet daliai žmonių atrodo, kad jie turi teisę kišti savo trumpus riebaluotus pirštu į jos gyvenimą. Vienas toks ką tik gavo baudą už tai, ir čia prieinam prie antro įrašo.
Postą parašė Vytautas Sinica. Jis daug metų atstovauja tą radikaliausiai dešinę Lietuvos politinio spektro dalį, su maksimaliai, kiek tai įmanoma, nacionalistinėmis ir griežtai konservatyviomis pozicijomis. Vytautas apie tai rašo atvirai, aš jo postus skaitau. Jis įdomiai pasakoja apie tuos dalykus, kuriais tiki – ir dalinasi savo vertybėmis ir argumentais.
Man įdomu – aš, kaip užtikrintas anarchistas / libertaras (nors atskirai pažymiu, kad iš anksto palaikau absoliutinę monarchiją – su sąlyga, kad pats esu karūnuojamas absoliutiniu monarchu) neturiu tiek jau daug progų susipažinti su jo atsovaujamu požiūrio kampu bei argumentais.
Ir (kartais liūdnai) pripažinti, kad kai kurie argumentai pagrįsti.
Visada yra gerai matyti kuo daugiau pasaulio spalvų. Todėl Vytautą skaitykite, pas jį įdomu.
Aurelija parašė apie laimėtą teismą prieš žmogų, apkaltinusį ją “vaikų tvirkinimo stovyklų” organizavimu. Nes jei stovyklą organizuoja ne white midlle aged man, tai ten tvirkins, ane?
Vytautas tą žmogų užsistojo, dėl jo paliūdėjo ir pakvietė susimesti baudelei.
Postus susiraskite patys, nuomonę pasidarykit irgi patys. Aš savo nuomonę susidariau, ją pailiustruosiu ištraukomis, kurios man svarbios.
Atrinkau po vieną citatą, jei kam pasirodys manipuliatyvu – man px. Jau sakiau, patys pasiskaitykite.
Tai pacituojam Aureliją:
„VAIKŲ TVIRKINIMO STOVYKLOS VADOVĖ
pagalvokite apie tai, pakramtykite šiuos žodžius. Įsivaizduokite, kad jie apie jus. Apie jūsų šeimos narį. Apie jūsų mėgstamiausią žmogų, kuris dirba su paaugliais. Ar skanu? tai tądien, perskaičius šitą epitetą, aš kūliais nusiritau į savo paauglystę, susigūžiau kamputyje ir tylėjau, nežinodama, kaip apsiginti.
Patylėjau dieną.
Kitą.
Paverkiau, kai jau galėjau verkti.“
Ir pacituojam Vytautą:
„Reikėjo parašyti „galimai“, tą žino kiekvienas politikas. Tomas Baranauskas ne politikas, o istorikas. Jis neparašė, iš jo priteisė 9000 eurų už neatsargius žodžius. Tai gali būti teisėta (atsakys aukštesnis teismas), bet tikrai nėra teisinga ir proporcinga. Mano nuomone, panašiau į tai, kad su Tomu Baranausku tiesiog susidorojo, kad būtų pavyzdys kitiems nešnekėti ir patylėti, nekliudyti neliečiamų visuomenės grupių. Galimai.“
Dabar grįžtam prie posto pradžios – apie galvojimą savo galva, klausymąsi, bandymą naudotis smegenimis – ir dar širdimi.
Ir naudotis ne tik ta Fiesbuko dalimi, kur žodis „tinklas“ ir kuri padeda burti bendraminčius. Bet ir ta, kur „socialinis“ – neįkyriai primena, kad Feisbuke (ir Lietuvoje) ne vienas gyveni.
Kaip tai atrodytų mūsų aptariamame pavyzdyje? Na, tarkime – gal padėtų Vytautui pagalvoti apie tuos LGBTQ+ vaikus, kurie irgi lietuviai, ir kurie gal šiandien kažkur gūžiasi kamputyje.
Ir gal net pripažint – reikia ne aiškint apie būdus išsisukt nuo atsakomybės už šmeižtą, ir ne aukas rinkt už durnus pasisakymus.
O imt už ausies, vest prie durų bei spyriu subinėn palydėt į gatvę. Parodant, kad nacionalizmas ir dešiniosios vertybės nereiškia šovinizmo, neapykantos ir priešų ieškojimo.
Aišku, tam reikia pasistengti širdimi. Bet ir smegenimis, nes Aurelijai, LGBTQ+ ir daugeliui kitų tai galbūt padėtų priimti kai kuriuos argumentus. Ir nemanyti, kad dešiniosios pažiūros reiškia LGBTQ+ diskriminaciją.
O nueinant nuo konkretaus pavyzdžio – tai tas minėtas savo galvos naudojimas pagal paskirtį įmanomas tik turint galimybę lyginti dalykus. Domėtis kita nuomone ar patirtimi nereiškia susitapatinti su ja, bet reiškia galimybę kažką atrasti sau pačiam.
Nėra lengva – bet jei nebandai, tai pats užsidarai savo kamputyje su viena pasaulio spalva. Palaikai ne tuos, kurie teisūs – o savus, renki paramą šmeižikams.
Vienintele galvos paskirtimi lieka valgyti į ją. Širdies nelieka visai. Taip, čia lengvas kelias – klausytis, suprasti ir keistis daug sunkiau. Bet jau sakiau, apsišikt irgi lengva, juoba rezultatas panašus.
Asm. albumo nuotr.,
