Blyksinčios reklamos internetinių puslapių paraštėse, skambios antraštės naujienų portaluose ar drąsūs, o kartais net įžeidūs sprendimai prekių ženklų komunikacijoje – regis, jau nebėra likę neišbandytų vartotojų dėmesio pritraukimo būdų. Kauno technologijos universiteto (KTU) profesorius Saulius Keturakis teigia: „ilgainiui kova dėl vartotojų dėmesio gali baigtis tuo, jog vartotojui niekas nebebus įdomu“.
Varžybose dėl dėmesio šiandien dalyvauja visi. Vieniems tai – būdas parduoti prekę ar paslaugą, kitiems – išgelbėti pasaulį nuo mus kankinančių iššūkių. Nors konkurencija visada skatina inovacijų atsiradimą, KTU Socialinių, humanitarinių mokslų ir menų fakulteto profesoriaus teigimu, kovojant dėl vartotojo dėmesio yra riba, kurią peržengus konkurencija gali tapti žalinga.
„Konkurencija visada yra gerai. Tačiau lenktynėse dėl dėmesio yra riba, kurią peržengus iš vartotojo atimama galimybė suprasti informaciją, nes pačios lenktynės taps vieninteliu tikslu, kitkam nebebus nei laiko, nei jėgų“, – sako prof. S. Keturakis.
Žmogaus dėmesio limitas – 150 pažįstamų, apie 50 draugų ir tik 5 artimieji
Anot eksperto, dar XX a. 8-ąjame dešimtmetyje amerikietis politologas ir ekonomistas Herbert A. Simon sakė, jog kova dėl vartotojo dėmesio yra tapusi visuotine problema. To priežastis – labai riboti žmogaus sąmonės dėmesio resursai.
„Tai, jog egzistuoja aiški mūsų dėmesio resursų riba, teigia daugelis tyrimų. Pavyzdžiui, britų antropologas Robin Dunbar yra nustatęs savotišką informacijos kiekio ribą, anapus kurios mūsų dėmesys nustoja veikti. Jis teigia, jog galime turėti ne daugiau 150 pažįstamų, apie 50 draugų ir tik 5 artimuosius, šeimos narius. Didesniam kiekiui, anot atlikto tyrimo, mums paprasčiausiai neužtenka dėmesio resursų“, – sako prof. S. Keturakis.
Norintiems atrasti savo dėmesio ribas, KTU profesorius siūlo išbandyti kompiuterinius žaidimus, pavyzdžiui, daugeliui žinomą „Tetrį“. Žaidime septynios skirtingai pasuktos figūros, sudarytos iš keturių kvadratinių blokų, krenta žemyn. Žaidėjo tikslas – sudėti krentančių figūrų blokus taip, kad būtų užpildyta visa horizontali eilutė, nepaliekant tarpų.
„Tačiau kuo ilgiau šį žaidimą žaidžiame, tuo greičiau krenta įvairių konfigūracijų kaladėlės. Kažkuriuo momentu informacijos kiekis pasidaro toks didelis, jog mes nustojame jį kontroliuoti ir pralaimime“, – sako prof. S. Keturakis.
Taip nutinka dėl to, jog kuo daugiau informacijos turime, tuo mažiau dėmesio galime skirti jos supratimui. Prof. S. Keturakis mano, kad ateityje informacijos kiekis greičiausiai tik didės, tačiau ja mes visiškai nebesidomėsime, rūpinsimės tik kuo greičiau ją kam nors perduoti.
„Tą akimirką, kai pajuntame, jog mūsų dėmesio resursų nebepakanka informacijai sąmoningai kontroliuoti, atsiranda taip vadinamas neapgalvotos komunikacijos fenomenas. Mes nelabai žinome su kuo šnekamės, nelabai žinome apie ką šnekame, tačiau šių dienų komunikacijos etika to neleidžia pripažinti. Ir tada mums nieko kito nebelieka, tik imtis „šūdmalos“ – sakyti dalykus, kurie su tikrove jokio ryšio nebeturi“, – teigia prof. S. Keturakis.
Pasak profesoriaus, tyrinėtojai „šūdmalą“ (angl. bullshit) sieja su greito dėmesio poreikiu: lenktynėse dėl vartotojo dėmesio informacijos tikrumas nieko nebereiškia.
„Svarbiausiu tikslu tampa siekis aplenkti kitus ir pirmiems pelnyti svarbiausią šių dienų prizą – vartotojo dėmesį. Baisu pripažinti, bet tyrimai rodo, jog „šūdmala“ yra net 10 ar 20 kartų greitesnė nei tiesa. To priežastis – „šūdmala“ visada atrodo naujoviškesnė, labiau stebinanti, nei tiesa, kuri visada atrodo kiek senamadiška, nes jau kažkur girdėta“, – svarsto jis.
Lietuviškos sėkmės receptas: apie idėją turi žinoti bent 100 tūkst. gyventojų
Lenktynės dėl vartotojų dėmesio aktualios ne tik verslo ar mokslo atstovams, bet ir kitų sričių žaidėjams, nes dėl perpildytos rinkos pastebėti talentingas asmenybes tampa beveik neįmanoma.
„Meno rinkos tyrimuose klaidžioja liūdnas skaičius – 90 proc. menininkų taip ir liks nepastebėti. 2018 metais Kolumbijos universitete (JAV) buvo atlikti tyrimai, kuriuose, pasitelkus dirbtinį intelektą, buvo apibendrintas didžiulis kiekis su įvairių menininkų pripažinimu susijusių duomenų. Jie rodo, jog kūrybos žinomumas, deja, yra labai menkai susijęs su jos menine kokybe. Menininko žinomumą visiškai lemia jo ryšių ir pažinčių tinklas“, – teigia prof. S. Keturakis.
Anot tyrėjo, tai buvo žinoma ir anksčiau, be specialių tyrimų. Pavyzdžiui, prancūzų rašytojo Honoré de Balzac romanų cikle „Prarastos iliuzijos“ (1837–1843 m.) pasakojama apie poetą, kurio sonetus leidėjas iš pradžių atmeta neskaitęs, nes autorius nėra žinomas. O paskui, lygiai taip pat entuziastingai neskaitęs paskelbia, nes autorius savo straipsniais laikraščiuose būna pelnęs didelį žinomumą ir draugų būrį. „Patys sonetai leidėjui buvo visiškai neįdomūs“, – sako profesorius.
Apie aplinkosaugą, socialinę saugą dabar kalbėti populiaru – kiekvienas nori tapti naujuoju herojumi, padėsiančiu sustabdyti klimato kaitą ar Rusijos karą Ukrainoje. Tačiau nuolatinis šių didvyrių atsiradimas skatina ir visuomenės nepasitikėjimą bei įtarumą. Taip kyla grėsmė, jog asmenys, iš tikrųjų galintys pakeisti pasaulį, nepajėgs konkuruoti su kitais, trokštančiais vartotojų dėmesio.
„Tyrimai sako, jog jei apie kieno nors norą vienaip ar kitaip pakeisti pasaulį žino mažiau nei 3,5 proc. visuomenės, tuomet beveik nėra šansų, jog noras bus įgyvendintas. Tai yra taip vadinamoji garsioji „3,5 procentų“ taisyklė, suformuluota Erica Chenoweth, Harvardo universiteto mokslininkės“, – teigia prof. S. Keturakis.
Pagal šią taisyklę, jei kas nors turi genialių sumanymų kaip pasaulį padaryti geresniu, tačiau apie šias jo idėjas nežino pakankamas kiekis žmonių, genialūs sumanymai yra pasmerkti žlugti.
„Tai reiškia, jog ketinimų pakeisti pasaulį sėkmė ar nesėkmė beveik visiškai priklauso nuo tam tikro vartotojų dėmesio kiekio. Pagal šią taisyklę nesunkiai galima apskaičiuoti kiek žmonių turi atkreipti dėmesį į tam tikrą idėją, sakykim, Lietuvoje, norint, jog ta idėja būtų įgyvendinta“, – sako profesorius.
Trukdo ir dirbti, ir ilsėtis
Kova dėl vartotojų dėmesio veikia vartotojo, o tuo pačiu ir visuomenės požiūrį į komunikaciją.
„Kova dėl dėmesio reiškia reikalavimą nuolat ką nors apie save pasakoti, būti nepertraukiamoje komunikacijoje. O tai iš žmogaus atima teisę niekaip savęs neišreikšti, būti tik sau, panuobodžiauti, nieko neveikti, nuolat neatsakinėti į socialinių medijų klausimus – „ką galvojate?“ – sako prof. S. Keturakis.
KTU profesorius sako, jog Stanfordo universiteto mokslininkė Jenny Odell knygoje „How to Do Nothing: Resisting the Attention Economy“ (liet. „Kaip nieko nedaryti: pasipriešinimas dėmesio ekonomikai“), rašo apie tai, kaip ilgalaikėje perspektyvoje tokia nepertraukiama komunikacija, neturėjimas laiko sau atims galimybę suvokti save kaip vertybę.
„O tada bus sunku priimti ir kitus kaip turinčius savo pažiūras, savo gyvenimus, kuriuos reikia vertinti ir saugoti“, – teigia prof. S. Keturakis.
Pastaruoju metu pastebimas daugelio noras „atsijungti“: yra skatinama ištrinti socialinių tinklų programėles, atostogų metu būti ten, kur nėra ryšio. Paradoksas, tokia situacija kartais pasinaudoja tabako gamintojai. Prancūzų žurnalo „L’Amateur de Cigare“ redakcijos straipsniuose nuolat pabrėžiama, jog rūkymas yra puiki galimybė būti tik sau. Tačiau poilsis be nuolatinio informacijos srauto nėra vienintelė šiuolaikinio žmogaus siekiamybė.
„Jau kalbama ne tik apie trukdymą ilsėtis, bet ir apie darbą, kuriam ši kova už dėmesį taip pat labai trukdo. Vis labiau klesti industrija, susijusi su taip vadinamomis „distraction free“ technologijomis. Pavyzdžiui, kai kurios Lietuvoje išleistos garsios knygos, autorių liudijimų, yra parašytos amerikiečių „Freewrite“ įrenginiais, rašytoją sugrąžinančiais į mechaninių rašymo mašinėlių laikus“, – sako prof. S. Keturakis.
Mechaninės rašymo mašinėlės atlieką tik vieną funkciją – spaudžiant klavišus yra rašomas tekstas. Naudodamas ją, teksto kūrėjas negali taisyti padarytų klaidų ar tobulinti tekstą realiu laiku, kitaip nei rašant jį kompiuteriu.
„Freewrite“ įrenginiai neleidžia ne tik atsidaryti socialinių medijų paskyrų; čia negali rašydamas lengvai grįžti ir taisyti, nes, kaip skelbia gamintojas, rašant tai trukdo. Rašymas yra viena, o redagavimas – visai kas kita, todėl rašyti reikia tik pirmyn, niekada nesigręžiojant atgal. Dideli informacijos srautai mus įpratino būti skaitytojais ir rašytojais vienu metu, tačiau siekdami darbo kokybės turėtume šiuos du darbus atskirti“, – sako KTU profesorius.
KTU informacija it nuotr.
