Per Naujuosius Metus sveikiname vieni kitus ir linkime, kad ką tik prasidėję metai būtų laimingi. Tai Dievo dovana, kad šalia mūsų yra daug gera linkinčių žmonių. Ukrainiečius „sveikina“ sproginėjančios bombos, griuvėsiais paverčiančios jų namus ir žudančios brangiausius jų žmones.
Naujųjų Metų proga Dievo žodis mus sveikina: „Viešpats telaimina ir tesaugo tave! Tepažvelgia Viešpats į tave maloniai ir tesuteikia ramybę!“ (Sk 6, 24.26). Kai sveikinsime savo artimuosius, paprašykime Aukščiausiąjį, kad jis globotų mums brangius žmones.
Bažnyčia pirmąją metų dieną yra paskyrusi Švč. Mergelei Marijai, Dievo Gimdytojai. Šituo Bažnyčia mums primena, kad per gyvenimą eitume ne vieni, bet globojami tos, kuri pagimdė ir globojo Dievo Sūnų.
Švęsdami Dievo Gimdytojos šventę, pamąstykime, ką apie ją kalba Šventasis Raštas. Keturiose Evangelijos vietose pasakojama, ką kalbėjo Marija.
Pirmoji vieta – Nazaretas. Dievo siųstas angelas Marijai apreiškė, kad Dievas išsirinko ją būsimojo Mesijo motina. Marija, prieš atsakydama „taip“, aiškinosi, kaip tai įvyks, nes ji Dievui buvo pažadėjusi skaistų gyvenimą. „Marija paklausė angelą: „Kaip tai įvyks, jeigu aš nepažįstu vyro?“ (Lk 1, 34). Kai angelas paaiškino, kad Šventoji Dvasia nužengs ant Marijos ir tuomet ji pradės sūnų, kuriam duos Jėzaus vardą, Marija atsakė: „Štai aš Viešpaties tarnaitė, tebūna man, kaip tu pasakei“ (Lk 1, 38). Tepadeda Marija, kad ir mes šiais metais ne tik žodžiais, bet ir visu gyvenimu visuomet Dievui sakytume „taip“.
Mariją sutinkame mažame Ain Karim kaimelyje netoli Jeruzalės. Marija aplanko čia gyvenančią giminaitę Elzbietą, būsimojo Jono Krikštytojo motiną. Susitikimo metu Marija šlovina Dievą ir dėkoja už suteiktą Dievo Motinos garbę: „Mano siela šlovina Viešpatį, mano dvasia džiaugiasi Dievu, savo Gelbėtoju, nes jis pažvelgė į nuolankią savo tarnaitę. Štai nuo dabar palaiminta mane vadins visos kartos, nes didžių dalykų padarė man Viešpats, ir šventas yra jo vardas!“ (Lk 1, 47–49). Mokykimės iš Marijos pastebėti, kuo Dievas mus yra apdovanojęs, ir už tas dovanas kasdien jam dėkokime.
Trečioji Šventojo Rašto vieta, kur sutinkame Mariją, yra Jeruzalės šventovė. Joje dvylikametis Jėzus kalbasi su Rašto žinovais. Čia Marija su Juozapu suranda sūnelį Jėzų, kurio net tris dienas ieškojo. Marija švelniai papriekaištauja: „Vaikeli, kam mums taip padarei?! Štai tavo tėvas ir aš su sielvartu ieškome tavęs“ (Lk 2, 48). Mokykimės iš Marijos ieškoti Jėzaus maldoje, Šventojo Rašto skaityme ir artimo meilės darbuose.
Pagaliau sutinkame Mariją Galilėjos Kanoje vykstančiose vestuvėse. Jose dalyvavo Jėzus su mokiniais; dalyvavo ir Marija. Ji pamatė susirūpinusius tarnus, nes baigėsi vyno atsargos. Marija pranešė Jėzui: „Jie nebeturi vyno“ (Jn 2, 3). Marija neabejojo, kad jos Sūnus suras išeitį, todėl paliepė tarnams: „Darykite, ką tik jis jums lieps“ (Jn 2, 5). Evangelistas Jonas toliau pasakoja apie pirmąjį Jėzaus stebuklą, kai vandenį pavertė geriausiu vynu. Šis stebuklas primena, koks galingas gali būti Marijos užtarimas, jei ištikus bėdai nenusimename, bet kreipiamės į ją, prašydami reikiamos pagalbos.
Šitokio pasitikėjimo kupinas šv. Bernardas meldėsi: „Atsimink, maloningoji Mergele Marija, jog amžiais nėra girdėta, kad apleistum bent vieną, kas bėga prie tavęs ir šaukiasi tavo pagalbos.“
Dievo Motinos Marijos asmenį gražiausiai apibūdina ne tik jos pasakyti žodžiai, bet ir tai, kaip ji reagavo į jos gyvenimą palietusius įvykius. Evangelistas Lukas net kelis kartus pastebi: „Marija dėmėjosi visus šiuos dalykus ir svarstė juos savo širdyje“ (Lk 2, 19). Tai priminimas ir mums, kad neleistume pasauliui užgožti antgamtinės tikrovės, su kuria susiduriame švęsdami Mišias, priimdami sakramentus ar kitomis progomis, bet, kaip Marija, visa tai laikytume ir svarstytume savo širdyje.
Kardinolas Sigitas Tamkevičius
