Pastaroji savaitė Vladimirui Putinui buvo siaubinga. Mūšio lauke Ukraina švenčia laimėjimus, o užpuolikų pergalės nematyti. Dar blogiau nei karinės nesėkmės yra diplomatinės skerdynės. Pasaulio lyderiams susirinkus Londone į karalienės Elizabeth II laidotuves, smarkiai pabrėžta Rusijos tarptautinė izoliacija.
Arčiau namų – Samarkande Uzbekistane – vykęs Šanchajaus bendradarbiavimo organizacijos (ŠBO) viršūnių susitikimas atnešė virtinę blogų naujienų. ŠBO turėtų būti autoritarinių režimų bendradarbiavimo kovojant su ekstremizmu, separatizmu ir terorizmu pavyzdys.
Tačiau Kinija pasinaudojo šiuo susitikimu, kad pasiskųstų dėl karo (nors teigė, kad draugystė su Maskva yra „beribė“). Taip pat pasielgė ir Indija. Pax Rossica – Kremliaus hegemonija jam palankiose buvusios imperijos dalyse – traukiasi. Kirgizija ir Tadžikija kovoja tarpusavyje, Azerbaidžanas ką tik užpuolė Armėniją. Sklinda gandai apie Kazachstano pasitraukimą iš Kolektyvinio saugumo sutarties organizacijos – Rusijos vadovaujamo saugumo bloko, kuris turėjo tapti atsvara NATO.
Savo klestėjimo laikais V. Putinas savo nepunktualumą naudojo kaip ginklą. Šio galios žaidimo aukomis tapo popiežius, Amerikos prezidentai ir Britanijos karalienė. Dabar kiti lyderiai (pastaruoju metu – Turkijos, Azerbaidžano ir Kirgizijos) verčia jį laukti.
Nepagarba pranašauja pavojų. Rusijos lyderio valdžia remiasi trimis elementais: jo asmeniniu populiarumu, nenugalimumo suvokimu ir opozicijos nebuvimu. Šie veiksniai du dešimtmečius stiprino vienas kitą. Tačiau kai jie atsipalaiduoja, susidaro užburtas ratas. Sėkmė atneša sėkmę. Tačiau nesėkmė gimdo nesėkmę.
Dabar galimybių Rusijai yra nedaug ir jos yra blogos. Karinė eskalacija prieš NATO yra pernelyg rizikinga. Visuotinė mobilizacija būtų žeminantis posūkis. Didžiausio ekonominio ginklo prieš Vakarus – energijos tiekimo nutraukimo – panaudojimas sugriovė Rusijos patikimumo reputaciją, bet europiečių nesugniuždė ir nesuskaldė.
Tolesnis Ukrainos elektros, vandens ir dujų tiekimo infrastruktūros puolimas yra siaubingai destruktyvus ir žiaurus, todėl teikia emocinį pasitenkinimą. Tačiau tai nekeičia bendro vaizdo: šaltis ir tamsa yra pakenčiami, kai užuodžiama pergalė.
Kol V. Putinas praranda galimybę manevruoti, kiti ją įgyja. Rusijos valdančiojoje mafijoje keičiasi rizikos ir atlygio skaičiavimai. Sistema iš esmės yra nestabili. Kai manai, kad bosas yra pasmerktas, kam rizikuoti jo vardu? Geriau judėti greitai ir atsidurti laimėtojų pusėje. Dėl savo klaidų galite kaltinti pralaimėtojus.
Daugėjant karinių nesėkmių, spaudimas didės. Beldimas į duris gali užklupti smurtingai arba taikiai. Jis gali įvykti po kelių dienų, savaičių ar mėnesių. Tačiau sunku įsivaizduoti, kad V. Putinas išgyvens dar vienus tokius metus.
Lengviau įsivaizduoti jį, gyvenantį kaip Nikita Chruščiovas akylai saugomame vasarnamyje ir niūriai stebintį, kaip pokalbių laidų vedėjai aiškina, kas įvyko: „Vladimiras Vladimirovičius pastaruoju metu padarė rimtų klaidų. Pirmiausia buvęs prezidentas nepakankamai įvertino NATO pasirengimą remti banderininkus. Mūsų kariai už tai sumokėjo didelę kainą, teko susitaikyti su operatyvine pauze ir kai kurių išlaisvintų teritorijų praradimu.“
Šiuo metu svarbiausias prioritetas yra užtikrinti, kad Ukraina laimėtų, tiekiant daugiau ginklų, mokymų ir pinigų. Naujausios pergalės mūšio lauke patvirtina šią kadaise prieštaringai vertintą strategiją. Jai priešinęsi sprendimų priėmėjai ir ekspertai turėtų susirasti kitą darbą. Ukrainiečiai skaudžiai sumokėjo už jų klaidas.
Ukrainos pergalė išspręs vieną problemą. Tačiau ji išryškina kitą – Vakarų ilgalaikės strategijos, kaip elgtis su Rusija, stygių. Režimas po V. Putino nesiruošia pripažinti praeities klaidų ir siekti atpirkimo per susitaikymą su Rusijos kaimynėmis. Jis pyks, laižysis žaizdas ir ieškos atpirkimo ožių, todėl greičiausiai daugelį metų kels grėsmę namuose ir užsienyje.
———-
E.Lucasas yra Europos politikos analizės centro (CEPA) viceprezidentas.