Londono ir Rio de Žaneiro olimpinių žaidynių dalyvis Paulius Jankūnas sužaidė paskutines savo rungtynes krepšinio aikštėje. Didžiąją karjeros dalį Kauno „Žalgirio“ komandoje praleidęs kairiarankis puolėjas atsiėmė ir paskutinį apdovanojimą – Lietuvos krepšinio lygos (LKL) bronzą bei kone iškart paniro į kitą veiklą: tapo gimtojo miesto klubo direktoriaus pavaduotoju.
Apie įspūdingos karjeros pabaigą 38-erių P.Jankūnas svarstė ne vienerius metus, bet išeiti vis nesiryžo. Dar iki pasaulį sukausčiusios COVID-19 pandemijos jis kartais sunkiai pakildavo iš lovos, o aikštėje tempė tik padedamas nuskausminamųjų. Tas sveikatos problemas išsprendė, vėl žaidė visa jėga, bet bėgantys metai nepridėjo nei greičio, nei jėgos, tad ir toliau vis pamąstydavo apie krepšininko karjeros pabaigą.
Prasidėjus pandemijai išeiti nenorėjo, nes dėti tašką smagiau stebint pilnai arenai, o dėl pandemijos suvaržymų ši buvo tuščia. Tad P.Jankūnas nutarė dar palaukti, nors prieš pastarąjį sezoną jau tiksliai žinojo, kad jis bus paskutinis.
Krepšinio veteranas ir „Žalgirio“ legenda tapęs puolėjas dar galėtų žaisti, bet, neslepia, žaisti norėtų aukščiausiu lygiu, o iki jo, pats jaučia, jau netraukia.
„Tad išeinu pačiu laiku“, – šypteli P.Jankūnas.
Atsisveikinti su tiek metų jį garbinusiais aistruoliais buvo nelengva, bet dabar jau buvęs „Žalgirio“ kapitonas neišeina į nežinią: jis ir toliau liks Kauno klube, tik jau kaip krepšinio vadybininkas.
„Būsiu direktoriaus Pauliaus Motiejūno dešinioji ranka, nors, paradoksas, pats visą gyvenimą esu kairiarankis“, – juokiasi ilgametis ne tik „Žalgirio“, bet ir Lietuvos krepšinio rinktinės narys.
– Pauliau, paskutinis jūsų, kaip krepšininko, apdovanojimas – LKL bronza. Ar ji pradžiugino? – LTOK.lt paklausė P.Jankūno.
– Sezonas „Žalgiriui“ nebuvo pats geriausias, tad trečiąją LKL vietą priimu natūraliai. Bet, jei galėčiau rinktis, rinkčiausi kitokios spalvos medalį. O jei šioje situacijoje ieškosime pranašumų, tai bent turėsiu visų spalvų LKL apdovanojimus.
– Krepšinį profesionaliai žaidėte du dešimtmečius, net buvo juokaujama, kad aikštėje būsite amžinai. Ar buvo daug bemiegių naktų prieš priimant sprendimą baigti krepšininko karjerą, juolab kad išeinate būdamas dar gana geros sportinės formos?
– Daugiau bemiegių naktų buvo ne prieš pastarąjį sezoną, o metai prieš jį. Tada išties nežinojau, kaip elgtis: toliau žaisti ar ne. Tada į aikštę buvau grįžęs po traumų ir nebuvau tikras, ar dar sugebėsiu būti naudingas komandai.
Bet įsivažiavau, sekėsi neblogai, nors vis svarsčiau, žaisti dar vieną sezoną ar ne. Nusprendžiau dar pabūti, nes norėjosi, kad aistruoliai grįžtų į arenas, kurios buvo ištuštėjusios dėl COVID-19 pandemijos. Norėjau dar pajusti malonumą žaisti pilnose arenose.
O prieš pastarąjį sezoną jau buvau apsisprendęs, kad jis bus paskutinis. Išeiti niekada nebūna lengva, juolab – profesionaliam sportininkui. Juk du dešimtmečius mano sezono planai būdavo aiškūs. Nereikėdavo mąstyti, kada treniruotės, kada poilsis, o kada išvykos, rungtynės. Dabar bus kitaip, nes dienotvarkę reikės pačiam dėlioti, bet smagu, kad iškart po karjeros turiu kur eiti ir be darbo neliksiu.
– Kas paskatino baigti karjerą?
– Daug priežasčių, bet svarbiausia, manau, ta, kad būdamas veteranas pradedi prarasti pagrindinį vaidmenį, tampi ne toks naudingas komandai, kaip geriausiais karjeros metais. Su tuo iš pradžių labai sunku susitaikyti.
Susitaikai ir bandai apsiprasti su nauju vaidmeniu, bet jaučiau, kad bėgant metams tas vaidmuo vis labiau keičiasi ir tampa vis mažiau svarbus. Jei žaisčiau tik LKL, dar galėčiau apie ką nors svajoti, bet atstovavau „Žalgiriui“, kasdien treniravausi ir norėjau žaisti bei būti naudingas Eurolygoje. Bet Eurolygos lygis dabar toks aukštas, krepšinis toks greitas ir intensyvus, kad man jau sudėtinga.
Suprantu, kad kitą sezoną jau neturiu jokių galimybių žaisti Eurolygoje, tad nesinori užimti vietos ant suolo. Kai pajutau, kad Eurolygoje jau negaliu žaisti, o prasmės žaisti tik LKL nemačiau, priimti sprendimą nebuvo sunku.
Be abejo, svarbūs buvo ir šeimos poreikiai. Žmona Ieva dėl mano karjeros aukojosi daugybę metų. Sūnūs – trylikametis Matas ir vienuolikmetis Adomas – jau dideli, bet yra mažylė Elzė, kuriai dar nėra pusantrų metų. Kaip ji laukia tėčio dėmesio! Ir man jau 38-eri, vertybės kitos nei jaunystėje.
Kai gimė sūnūs, buvau dar jaunas krepšininkas – būdavo daug kelionių į rungtynes ar treniruočių stovyklas. Anksčiau sportuodavome daugiau, dabar – itin daug rungtynių, tad treniruodavomės tik kartą per dieną, o vakarus leisdavau namie. Bet to neužtenka, nes savaitgalius, šventes dažniausiai leisdavau ne su šeima, o norisi su ja praleisti daugiau laiko, skirti daugiau dėmesio žmonai ir vaikams.
Paskutines rungtynes Kaune P.Jankūnas žaidė gegužės 30 d. Kaune, kai vyko LKL serijos dėl bronzos mačas su „Šiauliais“ (Roko Lukoševičiaus nuotr.)
– Teko girdėti gandų, kad buvo etapas, kai aikštėje išbūdavote tik dėl to, kad jus veikė stiprūs nuskausminamieji. Ar sveikata dar leido judėti?
– Pastaruosius dvejus metus jau nejaučiau tokių skausmų, kurie vargina kiekvieną dieną. Pastarąjį sezoną buvo menisko operacija, bet tai, galima sakyti, mažiausia galima krepšininko kelio problema. Į aikštę grįžau po pusantro mėnesio.
Sunkiausia buvo, kai komandoje dar buvo Šarūnas Jasikevičius. Tada turėjau problemų su nugara, klubais, pilvo išvarža. Skausmus jausdavau ne tik žaisdamas, bet ir paprasčiausiai eidamas. Neslėpsiu, kai net vaikščiodamas jautiesi prastai, o dar turi profesionaliai sportuoti, kyla įvairių minčių. Bet tas problemas pavyko išspręsti.
Kai esi vyresnis krepšininkas, natūraliai gauni mažesnį krūvį, nes trumpiau žaidi, tad raumenys ne tiek daug dirba ir kūnui lengviau ištverti. Kita vertus, turi labiau apie viską pamąstyti.
Man patiko sportuoti, rūpintis savimi, tad pavyko rasti balansą, apsigydyti smulkias traumas, kad viskas gerai būtų ne tik aikštėje, bet ir kasdieniame gyvenime.
Šį sezoną, be menisko operacijos, viskas daugiau ar mažiau gerai – tik nugara kartais būdavo labiau įtempta. Bet nuskausminamųjų neprireikė.
– Su Eurolyga atsisveikinote įspūdingai – „Žalgiris“ namie per pratęsimą 103:98 įveikė Belgrado „Crvena zvezda“, o jums tai buvo rezultatyviausios ir naudingiausios sezono rungtynės: per 16 min. pelnėte 13 taškų, atkovojote 7 kamuolius ir surinkote 17 naudingumo balų. Užmigote po tų rungtynių?
– Po jų su komanda dar likome arenoje, nes per televizorių rodė kažkurias kitas Eurolygos rungtynes. Žiūrėjome jas, dalijomės prisiminimais, juokavome. Bet net paskui grįžus namo nepavyko iškart užmigti, nes pergalę išplėšėme per pratęsimą, pabaigoje pačiam gerai sekėsi žaisti, tad emocijos virė. Buvo šiek tiek apmaudu, kad tai paskutinės mano rungtynės Eurolygoje, bet tenka susitaikyti su realybe.
– Ar prisimenate pirmąsias savo rungtynes Eurolygoje 2003 m. lapkričio 6 d.?
– Tada man puikiai sekėsi, todėl tai prideda emocijų ir ilgiau prisimeni. Bet net jei būčiau žaidęs prastai, matyt, irgi prisiminčiau, nes tos rungtynės buvo pirmosios šiame turnyre.
Žaidėme namie su Atėnų „Panathinaikos“. Laimėjome, o aš pelniau 12 taškų ir atkovojau 6 kamuolius. Tikėjausi išeiti tik rungtynių pabaigoje, bet treneris Antanas Sireika dar iki pertraukos pasakė: „Pauliau, eik į aikštę.“ Iš pradžių net sutrikau: „Oho, mane leis dabar?!“ Bet ant parketo emocijos dingsta, susitelki į žaidimą ir stengiesi gerai atlikti savo darbą.
– O ar pamenate pirmąsias rungtynes Lietuvos vyrų krepšinio rinktinėje?
– Rinktinėje debiutavau per 2005 m. Europos čempionatą Serbijoje. Buvau dar jaunas 21 metų krepšininkas, bet tuometis „Žalgirio“ ir rinktinės treneris A.Sireika pakvietė mane ir į rinktinę, nes jau buvome dirbę drauge ir jis žinojo, ko iš manęs tikėtis. Tad, galima sakyti, suteikė galimybę avansu.
Pačių pirmųjų savo rungtynių rinktinėje nepamenu, bet į Serbiją negalėjo važiuoti visi tuomet pajėgiausi žaidėjai. Tame čempionate visai neblogai pasirodėme – pralaimėjome tik vienerias rungtynes: ketvirtfinalyje prancūzams.
– Su rinktine atstovavote Lietuvai per 2012 m. Londono ir 2016 m. Rio de Žaneiro olimpines žaidynes. Kaip jas prisimenate?
– Lietuvos krepšinio rinktinei jos nebuvo itin sėkmingos, nes abejas pralaimėjome ketvirtfinalyje: Londone – Rusijai, o Rio de Žaneire – Australijai.
Vertinant vien rezultatą, jis liūdina, nes nors sakoma, kad sportininkui pergalė vien pakliūti į žaidynes, į jas vykome ne ten pabūti, o kovoti dėl rezultato. Apmaudu, kad nepavyko pasiekti tai, ko norėjome. Bet buvo smagu pajusti olimpinių žaidynių dvasią, pamatyti, kaip ten viskas vyksta, kaip profesionaliai viskas surengta, sutikti geriausius pasaulio atletus.
– Kada oficialiai atsisveikinote su rinktine?
– Nesu oratorius, tad nesakiau specialios atsisveikinimo kalbos. Po kažkurių „Žalgirio“ rungtynių manęs paklausė, ar jau baigiau karjerą rinktinėje, tuo metu nebuvau rinktinės kandidatų sąraše, tad pasakiau, kad greičiausiai taip. Nesu tas, kuris skuba viską pranešti ar stengiasi atkreipti į save dėmesį, tad ir karjeros atsisveikinimo rungtynių nerengsiu. Per karjerą pakankamai prisižaidžiau. (Juokiasi).
Amžinų nėra. Pašneku su vyresniais kolegomis, kurie sako, kad prabėgs penkeri metai, ir tave atsimins tik vyresni žmonės, nes jaunimas turės naujų favoritų.
Bet smagu prisiminti kai kuriuos dalykus. Visi, kurie žaidėme toje rinktinėje, mielai prisimename 2010 m. pasaulio čempionatą Turkijoje, kur laimėjome bronzą. Ir tas medalis, ir atmosfera rinktinėje, ir apskritai visa ta vasara buvo įspūdinga. Buvo 2015 m. Ispanijai pralaimėtas Europos čempionato finalas ir antroji vieta. Kartkartėmis iš atminties išplaukia tai vienas, tai kitas prisiminimas.
Smagu būdavo ir į rinktinės stovyklas susirinkti. Dabar tos stovyklos trumpesnės, o anksčiau rinkdavomės ilgesniam laikui, drauge gyvendavome, sportuodavome.
Iki šiol draugai prisimena ir patraukia per dantį, kai 2015-ųjų vasarą į rinktinės stovyklą atvykau su ūsais. Juos auginau, nes susilažinau su Robertu Javtoku.
Po laimėto LKL čempionato šventėme ir kalbėjomės apie tai, kad vieniems barzdos auga, kitiems – ne. Leptelėjau, kad gal būtų gerai pabandyti užsiauginti ūsus, tik kad jie man ilgai auga. Taip ir prasidėjo ginčas: Robertas sakė, kad tikrai neauginsiu ūsų, o aš užsispyriau, kad auginsiu.
Susilažinome, kad nuo tos dienos neskusiu ūsų ir į rinktinę po pusantro mėnesio atvažiuosiu su jais. Tie ūsai man augo bet kaip, tad prieš rinktinės stovyklą dar nuvykau į kirpyklą pasitvarkyti, o tada į stovyklą nuvykau atsiimti laimėjimo – lyg ir simbolinės pinigų sumos.
Visi, žinoma, labai juokėsi, nes niekada nei ūsų, nei barzdos turėjau. Bet atvažiavau, pasirodžiau, o vakare į treniruotę jau atėjau be ūsų. Tiesą sakant, turėti ūsus man visai patiko, senatvėje gal vėl juos užsiauginsiu, tik žmona, kiek pamenu, tais ūsais nelabai džiaugėsi.
– Kaip apskritai pradėjote žaisti krepšinį?
– Mano ir Manto Kalniečio mamos geros draugės – abi mokėsi Marijampolėje, kuri tada dar vadinosi Kapsuku. Abi pedagogės. Bendravome šeimomis.
Nuo vaikystės buvau gana aukštas ir vis pamąstydavau apie krepšinį. O Mantas jau lankė krepšinio treniruotes. Sykį mūsų mamos susiskambino ir Mantas pasiūlė treniruotes lankyti drauge su juo. Mėnesį sportavau mišrioje amžiaus grupėje, nes Mantas pora metų jaunesnis, o paskui A.Sabonio krepšinio mokyklos treneris Romualdas Bruneckas pamatė mane mokykloje ir pakvietė į savo treniruotes.
Krepšinis man iškart prilipo. Nesakau, kad nuo pradžių sekėsi, bet mano charakteris toks, kad jei ko nors imuosi, stengiuosi nesiblaškyti.
– Už ką labiausiai esate dėkingas krepšiniui?
– Už viską. Per krepšinį susiradau draugų, apkeliavau pasaulį, patyriau daug įspūdžių ir gerų emocijų po pergalių. Turėjau galimybę atstovauti Lietuvai ir ginti trispalvės spalvas. Krepšinis man suteikė stabilumą ir net leido susikurti asmeninę gerovę, nes žaisdamas uždirbdavau pinigų. Krepšinis buvo ir, tikiuosi, liks mano gyvenimo pagrindas.
Žinoma, apmaudu, kad nepavyko laimėti Eurolygos, kad neturiu olimpinių žaidynių medalio, kad netapau Europos čempionu. Bet tai skirta ne visiems.
– Vytauto Didžiojo universitete baigėte ekonomikos ir vadybos bakalauro studijas. Baigęs krepšininko karjerą kone iškart tapote „Žalgirio“ klubo direktoriaus P.Motiejūno pavaduotoju. Ar jau seniai žinojote, ką veiksite baigęs karjerą?
– Su Pauliumi jau kelerius metus pasikalbėdavome apie tai, ką veiksiu, kai baigsiu žaisti. Jis manęs nuolat klausdavo, ar man būtų įdomu tapti treneriu, ar kuo nors kitu. P.Motiejūnas žinojo, kad noriu likti „Žalgirio“ sistemoje ir prisidėti kitaip nei aikštėje, o aš žinojau, kad Paulius norėtų, jog likčiau.
Šiuo momentu man atrodo, kad pasirinkau tinkamą darbą, nes noriu pamatyti, kas vyksta krepšinyje ir šalia jo iš kitos pusės ir kitomis akimis: kaip renkami žaidėjai, kaip bendraujama su agentais ir pačiais žaidėjais sezono metu.
Tai pamatyti noriu būdamas būtent šalia Pauliaus, kurį laikau vienu geriausių generalinių vadybininkų Europoje ir kuris turi labai daug patirties. Būdamas stebėsiu jo kasdienį darbą ir semsiuosi patirties srityje, kuri man labai įdomi.
Pats ateinu su nemenku žinių bagažu kaip buvęs krepšininkas. Ne vienerius metus mačiau, kaip dirba treneriai, kaip surenkama rinktinė. Tačiau sėdęs prie darbo stalo turėsiu išmokti naujų dalykų. Pavyzdžiui, teks pačiam organizuoti. Esu pasirengęs mokytis, labai noriu tobulėti ir kuo greičiau duoti „Žalgiriui“ naudos.
Teko kalbėtis ir su R.Javtoku, kuris po karjeros buvo „Žalgirio“ sporto direktorius. Pats būdamas komandoje mačiau jo pirmuosius žingsnius klubo administracijoje, stebėjau ir kitus žmones: kaip jie dirba, kaip kalba, kaip ką daro. Bus iššūkių, bet aš pasirengęs juos priimti.
– Į darbus klube rimčiau pasinersite dar po kurio laiko, o ką svarbaus jau spėjote nuveikti baigęs krepšininko karjerą, kai supratote, kad nebereikės laikytis griežto sportinio režimo?
– Kol kas dar nesportavau, bet su fizinio rengimo treneriu jau susidėliojau planą, kaip toliau mankštintis ir judėti, nes negalima taip paprastai nutraukti treniruočių, reikia pačiam prisižiūrėti.
Namuose buvo reikalų prisikaupę: šį bei tą patvarkyti, paremontuoti. Su tėvuku terasą paremontavome – dar esu tos kartos, kuri moka ir pagręžti, ir pasukti, ir pakalti.
Kartą buvau medžioti – esu neaktyvus medžiotojas. Porą kartų per metus su draugais nuvažiuoju praleisti laiko.
Nenuveikiau nieko labai svarbaus, bet šį tą, ko nepavyko sezono metu.
Paskutines rungtynes Kaune P.Jankūnas žaidė gegužės 30 d. Kaune, kai vyko LKL serijos dėl bronzos mačas su „Šiauliais“ (Roko Lukoševičiaus nuotr.)
Karjera truko du dešimtmečius
Beveik visą sportinę karjerą Paulius Jankūnas priklausė Kauno „Žalgirio“ sistemos komandoms
2002–2003 m. – Kauno „LKKA-Žalgiriui“
2003–2009 m. – Kauno „Žalgiriui“
2009–2010 m. – Maskvos srities „Chimki“ (Rusija)
2010–2022 m. – Kauno „Žalgiriui“
Puolėjo taupyklėje – ir su „Žalgiriu“, ir su VDU studentų komanda, ir su įvairaus amžiaus Lietuvos rinktinėmis iškovoti komandiniai bei asmeniniai apdovanojimai
2003 m. – LKAL čempionas ir naudingiausias lygos žaidėjas; pasaulio jaunių vicečempionas
2004, 2005, 2007, 2009 m. – Lietuvos studentų lygos čempionas
2004, 2005, 2007, 2008, 2011–2021 m. – Lietuvos krepšinio lygos čempionas
2004 m. – Europos jaunimo čempionato bronzos medalio laimėtojas
2005 m. – pasaulio jaunimo čempionas
2005, 2008, 2011, 2012 m. – BBL čempionas
2006, 2007, 2009 m. – BBL vicečempionas
2007, 2008, 2011, 2012, 2015 m. – Lietuvos krepšinio federacijos taurės laimėtojas
2007 m. – Europos krepšinio čempionato bronzos medalio laimėtojas
2009 m. – BBL reguliariojo sezono naudingiausias žaidėjas
2010 m. – Rusijos lygos vicečempionas; pasaulio čempionato bronzos medalio laimėtojas
2011 ir 2012 m. – LKF finalo ketverto naudingiausias žaidėjas
2011 m. – LKL finalo serijos naudingiausias žaidėjas
2012 m. – Lietuvos supertaurės laimėtojas
2015 m. – Europos vicečempionas
2017, 2018, 2020–2022 m. – Karaliaus Mindaugo taurės laimėtojas
2018 m. – Eurolygos trečios vietos laimėtojas, pateko į antrą geriausių žaidėjų penketą
2022 m. – LKL bronzos laimėtojas.
Valstybiniai apdovanojimai
2007 m. – apdovanotas ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ Komandoro kryžiumi
2010 m. – apdovanotas Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino ordino Komandoro kryžiumi
P.Jankūnas beveik visą karjerą praleido „Žalgiryje“, su juo 15 kartų tapo LKL čempionu
LTOK, Eurobasket.lt informacija
