Dar visiškai neseniai buvo užregistruotas tik vienas patvirtintas atvejis, kai Čaparės virusu, sukeliančiu į Ebolos karštinę panašią ligą, užsikrėtė žmogus. Tai įvyko 2004 metais Bolivijos Čaparės provincijoje. Daugiau užkrato atvejų nepasitaikė.
Deja, remiantis dabar paviešintomis tyrimo išvadomis, 2019 metais būtent šiuo virusu užsikrėtė ne mažiau kaip penki asmenys. Virusas, kaip teigiama, buvo perduotas žmogaus žmogui per organizmo skysčius. Susirgimai užregistruoti Netoli Bolivijos sostinės La Paso esančiame regione. Trys iš užsikrėtusiųjų mirė.
2020 metais aktyvių protrūkių Čaparėje neįvyko. Net ir tuo atveju, jei taip nutiktų, pandemijos šis virusas veikiausiai nesukels, įsitikinę virusologai.
Vis dėlto pernelyg ramiai reaguoti į šią žinią nederėtų. CDC pranešime nurodyta, kad trys iš penkių per 2019 kilusį protrūkį virusu užsikrėtusių žmonių buvo sveikatos priežiūros darbuotojai – jauna rezidentė, greitosios pagalbos darbuotojas ir gastroenterologas. Čaparės virusu visi užsikrėtė per sąveiką su skysčiais iš infekuotųjų organizmo. Du iš jų mirė.
Zoonozes (užkrečiamas ligas, kuriomis serga žmonės ir gyvūnai) tyrinėjantis Colinas Carlsonas iš Džordžtauno universiteto, kalbėdamas su portalu „Live Science“, paminėjo kad hemoraginė karštinė, kaip antai Ebola, retai išplinta taip plačiai kaip kvėpavimo takus paveikiančios ligos – gripas, COVID-19 ar kt. Taip, esą, yra todėl, kad hemoraginės karštinės simptomai išryškėja netrukus po užsikrėtimo (minėtina, kad kvėpavimo takų ligų inkubacinis laikotarpis gali ganėtinai išsitęsti), be to, nesant tiesioginio kontakto su sergančiojo organizmo skysčiais, užkrato paprastai nepasigaunama. Nepaisant šito, tokių ligų protrūkiai taip pat gali sukelti sveikatos sistemos krizę, nes nemenkam skaičiui pacientais besirūpinančių medikų iškyla didžiulė rizika užsikrėsti.
Naujas protrūkis
Pirmieji įtarimai dėl 2019 metais Čaparėje įvykusio protrūkio kilo tada, kai į Bolivijos Santa Kruzo mieste esančią valstybinę laboratoriją pateko kūno skysčių rinkinys. Mėginius ėmę gydytojai manė, kad pacientai buvo užsikrėtę dengė karštlige – potencialiai mirtina uodų pernešama liga, taip pat galinčia sukelti karščiavimą ir vidinį kraujavimą.
„Pietų Amerikoje dengė karštlige gana paplitusi, todėl hemoraginės karštinės simptomai labai dažniai pirmiausia priskiriami kaip tik šiai ligai, – sakė CDC specialistė Maria Morales-Betoulle, dalyvavusi tiriant 2019 metų Čaparės protrūkį. – Simptomai panašūs, net labai panašūs.“
Laboratoriškai ištyrus mėginius nebuvo rasta jokių dengė karštligę sukeliančių virusų pėdsakų. Taigi, mokslininkai ėmė ieškoti kitų patogenų, sukeliančių regionui būdingas ligas, kaip antai geltonasis drugys ir Machupo – dar viena mirtina hemoraginė liga. Atliktų testų rezultatai buvo neigiami.
„Specialistai neturėjo Čaparės viruso bandinių“, – užsiminė M. Morales-Betoulle kalbėdama apie viruso identifikavimo ir ištyrimo metodus.
M. Morales-Betoulle vadovaujama CDC laboratorija nuolatos bendradarbiauja su Panamerikos sveikatos organizacijos (PAHO) Lotynų Amerikos skyriumi. Mokslininkai stengiasi užregistruoti visas atsirandančias ligas.
„Su mumis buvo susisiekta per PAHO. Jie prašė priimti mėginius ir juos ištirti“, – kalbėjo specialistė.
Taip CDC pasiekė konkretūs kūno skysčių mėginiai ir informacija apie įvykusį protrūkį.
„Atsižvelgdami į ligos atvejų aprašus ir ypač į tai, kad vienas pacientas mirė (daugiau mirties atvejų tuo metu nebuvo nustatyta), nutarėme laikytis nuostatos, kad į mūsų laboratoriją gabenami virusinės hemoraginės karštinės mėginiai, todėl juos tiriant privalu užtikrinti maksimalų saugumą“, – sakė M. Morales-Betoulle.
Mokslininkai išskyrė Čaparės viruso genetinės medžiagos fragmentus RNR.
Informacija apie naująjį protrūkį davė pagrindo manyti, kad liga ėmė plisti nuo žmogaus žmogui. Pavyzdžiui, užsikrėtęs greitosios pagalbos medikas sąlytį su virusu veikiausiai patyrė gaivindamas į ligoninę gabenamą rezidentę. Medikas išgyveno, rezidentė – ne.
Su vietos ekspertais bendradarbiavę CDC mokslininkai išvyko į regioną. Ištyrus vieno liga persirgusio vyro spermą paaiškėjo, kad viruso RNR joje tebėra, nors nuo užsikrėtimo buvo praėjusios 168-ios dienos. Viruso požymių buvo nustatyta ir ištyrus graužikus, gyvenusius prie primojo per 2019 metų protrūkį užsikrėtusio asmens namų. Vis dėlto ši aplinkybė netapo nepaneigiamu įrodymu, kad būtent graužikai buvo protrūkio šaltinis. Negana to, nėra tiksliai žinoma, kad graužikai gali užkrėsti žmones.
Geros ir blogos žinios
Ir M. Morales-Betoulle, ir C. Carlsonas sutinka, kad visą šią sunerimti verčiančią informaciją tam tikra prasme galima laikyti geromis žiniomis.
Pirmiausia, pavyko įsitikinti, kad pasaulinės sveikatos institucijos geba efektyviai bendradarbiauti identifikuojant ir stebint atsirandančias ligas.
Tai be galo svarbu, kadangi nauji virusai, tarp kurių gali būti ir mirtinų, net XXI amžiuje tebėra grėsmingi.
Vis dažniau tenka susidurti su naujų, tikėtina, užkrečiamų ligų atsiradimu, sakė C. Carlsonas ir patikslino, kad kiekvienais metais atsiranda po maždaug du naujus virusus.
„Tenka pirmą kartą susidurti su dalykais, kurių anksčiau nebūdavo, ir paprastai jie būna mirtini“, – pridūrė C. Carlsonas.
Atsirandančių naujų ligų per pastaruosius dešimt metų arba porą dešimtmečių akivaizdžiai padaugėjo, nurodė C. Carlsonas. Deja, tikslų atvejų gausėjimo mastą identifikuoti sunku.
Naujais virusais žmonės dažnai užsikrečia nuo gyvulių. Vis dėlto vien todėl, kad žmogus pasigavo virusą nuo gyvulio, dar anaiptol nereiškia, kad tas virusas gali būti perduotas kitiems žmonėms.
„Daugelis iš laukinės gamtos ateinančių virusų nesugeba taip gerai adaptuotis prie žmogaus organizmo, kad iš karto imtų plisti“, – sakė C. Carlsonas.
Kitaip tariant, žmogų apkrečiantis gyvūnui būdingas virusas retai pasižymi tokiomis savybėmis, kurios leidžia sklandžiai daugintis ir užkrėsti kitus žmones.
Būtina pasakyti, kad tie virusai, kurie išplinta po netoli žmonių gyvenančių gyvūnų, pavyzdžiui, naminių gyvulių arba graužikų, populiaciją, turi daugiau galimybių išplisti ir tarp žmonių. Dėl klimato kaitos ir natūralių buveinių nykimo gyvūnų gyvenimas keičiasi, jie dažniau serga. Dėl tos pačios priežasties kinta žmonių santykis su gamtos pasauliu ir vis daugiau žmonių priartėja prie virusų, kurie anksčiau jų nepasiekdavo.
Tiek mokslininkai, tiek visuomenė linkę manyti, kad mirtinos hemoraginės ligos išplinta nebent Afrikoje arba Pietų Azijoje. Deja, kaip rodo Čaparės atvejis, jų gali atsirasti bet kurioje pasaulio vietoje.
„Tiesa ta, kad hemoraginiai virusai gali išplisti visur, juos perduodančių gyvūnų taip pat yra visur. Tiesiog čia dar neturime tokios didelės patirties, – kalbėjo C. Carlsonas. – Dėl to kyla pagunda manyti, kad kažkas baisaus gali atsitikti tik po dešimties metų.“
Dešimt metų yra apytikris laiko tarpas. Vis dėlto virusai, galop tampantys sunkių infekcinių ligų sukėlėjais, žmonių populiacijai tampa grėsmingi tik po kelių atakų, paprastai įvykstančių per ganėtinai netrumpą, kartais net dešimtmečiais skaičiuojamą laiko tarpą.
Pavyzdžiui, virusas SARS-CoV-1 pirmą kartą buvo užfiksuotas 2002 metais. Tada juo užsikėtė tūkstančiai. Panašus, tik daug pavojingesnis MERS atsirado 2012 metais. Nuo jo, remiantis CDC turima informacija, mirė 866 iš 2 519 užregistruotų užsikrėtusiųjų. SARS-Cov-2, žinia, ėmė plisti 2019 metais. Jis sukėlė lig šiol tebesitęsiančią pasaulinę pandemiją.
Ebolos hemoraginė karštinė primą kartą diagnozuota 1976 metais. Iki 2012 metų įvyko 24 šios ligos protrūkiai. Remiantis Pasaulio sveikatos organizacijos (PSO) duomenimis, bendras mirčių skaičius per tą laiką – 1 590. 2013 metais Ebola išplito gana plačiai – net keliose šalyse. Tada ja užsikrėtė 28 646, o nuo jos mirė 11 323 žmonės.
C. Carlsonas pozityviu reiškiniu laiko tai, kad pasaulis sugeba vis tiksliau nustatyti įvykstančius protrūkius. Prieš dešimt metų mokslininkai nebūtų taip greitai, vos po kelių užsikrėtimų, sužinoję apie Čaparės protrūkį. Tai, kad pavyko nustatyti RNR spermoje ir tiriant graužikus, galėjusius būti užkrato pernešėjais, daro įspūdį. Ši patirtis įrodo, kaip svarbu nustatyti ir užgesinti į pandemijas peraugti galinčių protrūkių židinius.
Net ir bolivams, anot M. Morales-Betoulle ir C. Carlsono, nereikia nerimauti, kad Čaparės protrūkis gali pasiekti COVID-19 išplitimo mastą. Šiandien, kiek žinoma, virusu nėra užsikrėtęs nė vienas žmogus, be to, hemoraginėms karštinėms, kitaip nei COVID-19, nėra būdingas besimptomis laikotarpis arba perdavimo oru tikimybė. Štai kodėl jis negali išplisti taip paprastai ir taip plačiai.
Kaip sakė C. Carlsonas, nerimauti galima tik dėl to, kad viso pasaulio sveikatos priežiūros sistemos, taip pat žmonių sveikatos būklė gerokai nukentėjo dėl rimtą iššūkį pateikusio COVID-19. Taigi, dabar net kitokių virusų grėsmė žmonėms automatiškai padidėjo.
Aišku, kad ir kaip būtų, žmonės gali apsisaugoti. Graužikų perduodamos ligos kelia pavojų visame pasaulyje. Kad rizika sumažėtų, M. Morales-Betoulle rekomenduoja vadovautis CDC skelbiamomis nuorodomis, kaip išvengti kontakto su užkrato pernešėjais. Vieni svarbiausių žingsnių – užtaisyti skyles ir namo viduje, ir išorėje, paspęsti spąstus, išvalyti maisto sandėliukus ir t. t.
http://www.technologijos.lt/n/mokslas/zmogus_ir_medicina/S-85766/straipsnis/Bus-dar-viena-pandemija-Virusologai-stebi-nauja-virusa-Bolivijoje-mirtina-hemoragine-karstine-gali-plisti-ir-tarp-zmoniu?utm_source=feedburner&utm_medium=feed&utm_campaign=Feed%3A+technologijos-visos-publikacijos+%28Technologijos.lt+%C2%BB+Mokslo%2C+technologij%C5%B3+ir+%C4%AFmoni%C5%B3+naujienos%29
