Manipuliacijos, bandymai pasinaudoti lengvatomis, nesibaigiančios laukiančiųjų eilės ir jokios motyvacijos kabintis į gyvenimą. Socialinio būsto srityje tai vis dar yra realybė daugeliui šalies miestų. Vis dėlto Kaunas per paskutinius kelerius metus padarė proveržį, kad toks negatyvas liktų praeityje. Diegiant naujus veiklos principus, atitinkamai keičiasi ir gyventojų požiūris, jog tai nebėra loterijos laimėjimas ar absoliuti duotybė, o tik laikina pagalba tiems, kam ji išties būtina.
Nebegali pelnytis kitų sąskaita
Tūkstančiais skaičiuojami nuomininkų įsiskolinimai, nepagrįstai naudojamas, apleistas ir neprižiūrėtas, o kartais net savavališkai užimtas ar pernuomotas socialinis būstas – tai padariniai, kuriuos nulėmė ilgai trukusi netvarka valdant savivaldybėms priklausantį turtą.
Kaunas – ne išimtis. Prieš kelerius metus atlikta nuodugni analizė išryškino įsisenėjusias problemas. Kad atsikratytų šio ydingo palikimo, Kauno savivaldybė ėmėsi konkrečių veiksmų, kurie šiandien duoda akivaizdžius rezultatus ir galėtų būti taikomi visoje šalyje.
Jau kuris laikas Kaune socialinis būstas suteikiamas 3 metų laikotarpiui. Maža to, drauge su laikina pastoge žmonėms skiriama kompleksinė pagalba. Socialiniai darbuotojai prižiūri ir kiekvienu individualiu atveju teikia reikalingą pagalbą ten apsigyvenusiems žmonėms. Žinoma, esant poreikiui, laikotarpis gali būti pratęstas.
Atsikratė dovanos ir prizo sampratos
Pati sąvoka diktuoja, kad socialinis būstas privalo būti ne loterijos prizas ar neterminuota labdara, bet reali bei efektyvi pagalba žmogui – šiaudas, už kuro jis galėtų griebtis, o atsitiesęs perleistų jį kitam.
Dabar kauniečiai supranta, kad tai – ne dovanojamas butas, kuriame be rūpesčių galima gyventi kiek panorėjus. Daugelis spėjo įsitikinti, kad ir užsidirbti iš apgaule gauto socialinio būsto nebepavyks, jį pernuomojant tretiesiems asmenims. Miesto turtas – tai visų kauniečių pinigai, surenkami iš sąžiningai mokesčius mokančių gyventojų, todėl su jais būtina elgtis racionaliai ir apgalvotai, nešvaistant į šalis be konkretaus tikslo.
Mieste pradėjo veikti vieninga sistema, savivaldybės specialistai kartu su būstą administruojančios bendrovės „Kauno būtų ūkis“ darbuotojais nuolat stebi, kaip nuomininkai naudojasi jiems patikėtu gyvenamuoju plotu. Mobilios komandos ten šeimininkaujantiems gyventojams primena apie reikalavimus tinkamai prižiūrėti turtą.
Be to, nuomininkai įspėjami dėl susidariusių įsiskolinimų. Drauge paskiriamas ir socialinis darbuotojas – atvejo vadybininkas, padedantis žmonėms atsistoti ant kojų, integruotis į darbo rinką.
Kompleksinis požiūris su tikslu padėti
Iškart keliomis kryptimis teikiama pagalba svariai prisidėjo sumažinant laukiančiųjų eiles. Tai leido užtikrinti, kad socialinį būstą kur kas operatyviau gautų tie, kam jis išties skubiai reikalingas sunkiu gyvenimo periodu, patiriant nepriteklių ar kitokias negandas. Dešimtmečius trukdavęs laukimas jau tapęs niūria praeitimi, prie kurios nebesinori sugrįžti.
Svarbu įvertinti ir tai, kad anksčiau dėl piktnaudžiauti linkusių gyventojų miestą slėgė didžiulė skola už nuomą. Paaiškėjo, kad apie 40 proc. nuomininkų buvo pradelsę mokėti už būstą po tris mėnesius ir daugiau. Ėmus iš pagrindų tvarkytis su turto valdymu, dabar tokių atvejų skaičius ženkliai sumažintas.
Įdiegtos naujovės davė teigiamą impulsą – jau dabar matome ne vieną gerąjį pavyzdį. Dar net nepraėjus trejų metų laikotarpiui, kompleksiškai teikiamos pagalbos dėka atsitiesę kauniečiai grąžina miestui raktus nuo socialinio būsto ir toliau į gyvenimą kabinasi savarankiškai.
Pasiūlymas Lietuvai
Gaila, daugybėje Lietuvos miestų socialinio būsto klausimas vis dar išlieka problematiškas. Dėl nekontroliuojamų, pajamas slepiančių, butus pernuomojančių ir aplaidžiai gyvenančių asmenų susiformavęs ir itin negatyvus visuomenės požiūris į socialinio būsto gyventojus. Tokia viešoji nuomonė kenkia žmonėms, kuriems išties reikalinga pagalba susidūrus su gyvenimiškomis problemomis.
Liūdną realybę nacionaliniu mastu parodo Lietuvos Respublikos Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos skelbti tyrimo rezultatai. Juose teigiama, jog kas trečias Lietuvos daugiabučių gyventojas nenorėtų, kad jo kaimynystėje būtų įrengti socialiniai būstai.
Toks aplinkinių požiūris toli gražu nepadeda patiriantiems socialinius iššūkius. Todėl, tobulindamas socialinio būsto nuomos sistemą, Kaunas drauge ėmėsi keisti ir aplinkinių gyventojų nusistatymą apie ten apsistojančius žmones.
Principas visiškai elementarus: pagrindinis prioritetas – pagalba ir tvirta parama žmonėms, šeimoms, susiduriančioms su sunkumais. Tačiau tai turi būti ne formalumas dėl „pliusiuko“ popieriuose, o nenutrūkstamas, įvairiapusiškas rūpestis. Tą puikiai žinau iš asmeninės profesinės patirties vykdant principines reformas, kuomet vadovavau Užimtumo tarnybai – anuometinei Darbo biržai.
Taigi, norint matyti rezultatus, kokius jau stebime Kaune, reikia ne kalbėti, bet tiesiog nuoširdžiai dirbti. Jei tokia praktika įsigalės visoje šalyje, nėra abejonių, kad netrukus geruosius pavyzdžius matysime ir kitose Lietuvos miestų bei rajonų savivaldybėse.
Ligita Valalytė,
Kauno miesto savivaldybės tarybos narė, Sveikatos ir socialinių reikalų komiteto pirmininkė
