Užsiėmimai pradedami pirmiausiai nuo vietos, kurioje vaikai gyvena, herojų atpažinimo ir jų istorijų. Tai gali būti vieno iš vaikų senelis, ar tos vietos bendruomenės narys, turintis „paslaptį“ – su šalies ar tos vietos reikšmingais įvykiais susijusią istoriją, kurią vaikai turi įminti, reflektuoti ir užrašyti, vėliau tyrinėjant savo šeimos narių istorijas, jų saugomas „paslaptis“.
Šlienavos pagrindinėje mokykloje programa pradėta vykdyti su 6 klasės moksleiviais. Po pirmų užsiėmimų, programos dienoraštyje mokytoja paliko tokį atsiliepimą:
„Pamokos pradžioje padarėme su mokiniais refleksiją apie svečių apsilankymą. Mokiniams labai patiko netradicinis pamokos formatas, jie jautėsi įsigilinę į istorijas. Po aptarimo dar diskutavome ar lengva būti herojumi, skaitėme Kruss istoriją apie Janą Janseną ir ledi Violetos išgelbėjimą. Mokiniams labai patiko istorija, leidau skaityti sutrumpintą istorijos versiją, spėliojome kokia bus istorijos baigtis. Mokiniai entuziastingai klausėsi ir diskutavo apie herojui tenkančią naštą. Trečioji pamokos dalis buvo kūrybinė. Mokiniai kiekvienas individualiai pasirinko istorinį įvykį – „paslaptį“ ir jį atvaizdavo, kurdami paveikslėlių istoriją, pašto ženklą arba sertifikatą. Klasėje mokiniai rinkosi įvairius variantus, sprendė ką ir kaip atvaizduoti. Veikla buvo intensyvi, tačiau iki galo nespėjome pabaigti, todėl tai liko kaip namų darbas. Taip pat namuose jie gavo užduotį pasidomėti ir atrasti šeimos paslaptį.“Kitos programos temos kviečia detaliau tyrinėti šeimos istorijas per tėvų ir senelių pasakojimus, daiktų, nuotraukų istorijas, kurti šeimos, vietos bendruomenės, miesto, šalies ir pasaulio įvykių laiko juostą, migravimų maršrutus, pasakojime apglėbiant lietuvių diasporą, pasaulyje išsisklaidžiusius šeimos ar artimos aplinkos narius.
Vienas programos kūrėjų, Vytauto Didžiojo universiteto lektorius ir Academia cum laude koordinatorius istorikas Domas Boguševičius kalbėjo:
„Šiandienos lietuviškumo apibrėžtis ir gebėjimas ją formuotis yra sudėtingesni nei kada nors anksčiau. Tai lemia istoriškai paveldėtos traumos, karo metų ir pastarosios nepriklausomybės emigracijos banga, naujieji globaliojo pasaulio iššūkiai. Naujųjų tapatybės iššūkių akivaizdoje istorijos ir literatūros mokytojai paliekami vieni spręsti sudėtingas mokiniams kylančias savasties dilemas. Net būdami Lietuvoje nelabai gebame reflektuoti savo lietuvybę, ji suprantama kaip savaiminė, natūraliai susiformavusi duotybė. Tuo tarpu nuo XIX a. antrosios pusės lietuviai – viena labiausiai migruojančių tautų pasaulyje. Socialiniai tyrimai ir pagalbos vaikams ir jaunimui specialistų patirtis rodo, kad vaikai vis dažniau susiduria su emigracijos sukeltomis neigiamomis pasekmėmis, o paauglystės sulaukęs jaunimas dažnai svarsto apie emigraciją ir jei lietuviška tapatybė silpna dar būnant Lietuvoje, ateityje emigravęs žmogus patenka į savivokos „smegduobę“ – yra pasmerktas nesuprasti nei savęs, nei savo aplinkos. Todėl ugdant lietuviškąją tapatybę, dera atsigręžti į Vakarų pasaulio, kurio integrali dalis yra ir Lietuva, patirtį ir imtis ugdyti moksleivių savivoką gilinantis į šeimos istoriją.“
