Kai vienas pirmųjų valstybės asmenų pradeda reikšti susirūpinimą ir savo šūkių bei užkeikimų rinkinį pradeda teisingu sakiniu, o toliau ima meluoti net pats sau – apima jei ne pyktis, tai bent nuoseklumo ilgesys. Apie tai savaitgalio skaitalas su redakcijos linkėjimais.
„Kada geriausias laikas rūpintis žmogaus teisėmis? Šiandien. Nes rytoj gali tekti gailėtis dėl laiku neapgintų mažumų teisių. Ir nesvarbu, ar kalbame apie mažiau apgintas grupes lyties, tautybės, amžiaus, religijos, ar lytinės orientacijos atžvilgiu. Tai šiandien ir akcentavau diskusijoje „LGBT+ balsai Seime”, skirtoje pakalbėti apie požiūrį į žmogaus teises.O kritikams, sakantiems, kad šiandien ne laikas vieniems ar kitiems žmogaus teisių klausimams, vienoms ar kitoms šventėms miestuose, tegaliu pasakyti – nekurkite dūmų uždangos laiku nepadarytiems darbams slėpti,“ – savo Facebook paskyroje sielos klyksmą išlieja Seimo pirmininkė Viktorija Čmilytė-Nielsen.
Neketinu veltis į diskusijas ar išangė yra lytinis organas (kaip pasakytų Dainius Žalimas – ne referendumo klausimas) – dar, kaip dažnai virkaujama, kas nors baisiai stigmatizuosis, apsiraudos, bandys apsiryti vaistais, kartis, pjautis venas ar panašiai. Gyvenikute ilgai ir laimingai visi. Net ir tie, kurie moka visų „genderių“ besiplečiantį sąrašą mintinai.
Neinu į klaikiai sostinės merijai ir Laisvės partijai svarbaus (ką ten Anglijos karalienės jubiliejus) festivalio renginius ir susitaikau su tuo, jog vien šis faktas daro mane įtartinu pažangaus hypsterjugendo akyse. Kaip sovietinės okupacijos laikais sakydavo: šiandien į spalio demonstraciją neini ir džinsus nešioji – rytoj buržujams Tėvynę išduosi, taip ir dabar: šiandien su Raskevičiumi nežygiuoji, rytoj Putinui dirbsi. Tebūnie. Tebūsiu įtrauktas į metines Valstybės saugumo departamento proktologų-namudininkų rašinėlius. Išgyvensiu.
Man ta šventė svetima ir tiek,. O štai žmogaus teisių tema – ne. Seimo pirmininkės laikyti banalia kvaiša niekaip neišeina. Šachmatų didmeistriais tokie ar tokios tampa retokai. Ir atmintį turėtų madam turėti neblogą.
Kitados, kai ji dar opozicijoje darbavosi Žmogaus teisių komitete (tradiciškai vienas silpniausių parlamento komitetų su mažiausiu narių skaičiumi) – paklausiau: ar nereiktų organizuoti klausymų dėl sprogusių rezonansinių bylų? Tų, kuriose žmonės viešai apkaltinami, laikomi kardomajame kalinime, o paskui išteisinami. Arba dėl pletkais paremtų specialiųjų tarnybų pažymų apie „priekaištingą reputaciją“, kurios irgi kartais paneigiamos teismuose.
Klausiau, ar nederėtų pasidomėti kas per tyrėjai, prokurorai ir ikiteisminio tyrimo teisėjai u-verda visą šitą jovalą, iš kurio žmogus, kad ir apsigynęs, išeina su milžiniškais reputaciniais, finansiniais nuotoliais, sugadinta sveikata, griuvusiomis šeimomis ir t.t.?
Kaip gali būti, kad tokias bylas ir pažymas kurpę specialūs agentai, prokurorai ir jų kišeniniai teisėjai toliau teisingai dirba? Gal reiktų bent jau pavardes viešinti? Pradžioje, dabartinė parlamento vadovė sakė, kad mintis gera. Paskui viskas tyliai nusmego rutinoje ir nieko nebuvo.
Kai buvusi opozicionierė gavo Seimo pirmininkės regalijas – ėmiau specialų interviu, u-daviau tą patį klausimą ir išgirdau iki šleikštulio nusibodusią demagogiją. „Politikai negali kištis į teisėsaugos darbą“. Taip ponia pirmininke, negali. Niekas to ir nenori.
Kalbame apie pabaigtas ir subliuškusias bylas bei kompromituojančias pažymų fabulas. Apie bylų fabrikuotojus ir melagingų pažymų kurpikus. Ir nedera didmeistrei apsimesti, kad nesuprantate apie ką kalba. Apie tai, kad tokių reikalų figūrantai iš teisėsaugos pusės – turėtų būti paviešinti ir viešai išklausinėti – kodėl tai darė? Patys? Kas nors paprašė ir kokios už tai magaryčios? Už kažkam atlaisvintą postą, už ordiną kieno nors atlape ir pan..
Štai Jums nepadaryti darbai, kuriuos pati būsite pamiršusi ir dangstote tai dūmų uždanga – kalbomis madinguose festivaliuose, dosniai apmokamuose ne tik nacionalinio biudžeto, bet ir postmodernias madas palaikančių fondų lėšomis. Tai tiesiog lengva – ginti ne konkretų žmogų, konkrečioje istorijoje, o pasirinktą spalvingą, rėksmingą ir agresyvią visuomenės grupę. Patogu ir nerizikinga,
Patogiau ir visomis prasmėmis pelningiau net ir už paprieštaravimą jau įtvirtintai nuostatai, kad heteroseksualus, baltaodis, o jei dar (o siaube – Romos katalikas, laikąs save lietuviu) automatiškai preziumuojamas esąs kaltas dėl kiekvieno negro, gėjaus, čigono, imigranto bėdų, Ne tik aktualių, bet ir istorinių, ištikusių kažkada kažkur u- jūsų marių. Dekoratyvinė kova už žmogaus teises, tai kaip dekoratyvinis kraujas vaidybiniame filme – kainuoja pigiau už pomidorų sultis. Bet kai kalbame apie politines praktikas, davus priesaiką, tai ne nekalta vaidyba pagal kontraktą, tai veidmainystė ir mulkinimas.
Šachmatų trumposiose partijose (blitze) arba šiaip baigiantis laikui blefuoti – įprastas dalykas. Bet kadencija dar neina vakarop, tad būtų galima taip apgailėtinai ir nesimaivyti, o imti ir atlikti tuos neatliktus namų darbus, nesislapstant už šešiaspalvių balionų bei končitų barzdų.
