Minime šiokią tokią Žalgirio mūšio sukaktį. Tuo pačiu prisimename Kauno „Žalgirio“ krepšininkų mūšius su Maskvos centriniu armijos sporto klubu (CSKA) ir Vilniaus „Žalgirio“ futbolininkų antausius Maskvos „Spartako“ ekipai bei jų iškovotus bronzos medalius tuometinėje sistemoje. Tik reikia kai ką patikslinti.
Tomas Čyvas
Mat 1936 metais, dar iki sovietinės okupacijos, Lietuvos istorijoje, kurios redaktorius buvo Adolfas Šapoka, apie „Žalgirį“ nieko neminima. Istorikas įvykį vadina Tanenbergo (lietuviškai – Eglės kalnas, aut. past.) mūšiu. Sporto komandų pavadinimai „Žalgirio“ vardu dar nebuvo nė sapnuoti.
Istorinis intarpas
Žalgirio mūšis – 1410 m. liepos 15 d. netoli Tanenbergo ir Griunvaldo (Žalgirio) vykęs mūšis tarp jungtinių Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės ir Lenkijos Karalystės pajėgų bei Kryžiuočių ordino.
Šios kautynės buvo ilgo karinio konflikto tarp Kryžiuočių ordino ir Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės (LDK), taip pat Ordino ir Lenkijos Karalystės priešpriešos kulminacija. Mūšio metu sutriuškinus Ordino pajėgas prasidėjo Ordino valdžios Prūsijoje silpnėjimas, o Lietuvos ir Lenkijos valstybės tapo Europos didžiosiomis valstybėmis.
Žalgirio mūšis, kaip teigiama, buvo vienas didžiausių Viduramžių riterių kariuomenių mūšių ir nuo XIX a. tapo Lenkijos bei Lietuvos nacionaliniu epu.
Įvairūs šaltiniai vertina, kad pusantros paros trukusiame mūšyje dalyvavo 25 000–85 000 žmonių, o žuvo – 15 000–50 000.
Lietuvių ir lenkų pusėje dalyvavo samdytos ar atsivestos totorių, moldavų, čekų pajėgos, kryžiuočius rėmė riteriai iš įvairių Vakarų Europos šalių.
Vytautas Didysis (~1350 m. – 1430 m. spalio 27 d.) – Lietuvos didysis kunigaikštis nuo 1392 m. iki mirties.
Būtent 1930 m. Lietuva minėjo savo didvyrio Vytauto Didžiojo 500 mirties metines ir džiaugėsi neseniai atkurta Nepriklausomybe. Proginiuose leidiniuose užfiksuota viskas, ką didingiausio pavyko sukurti smetoninėje Lietuvoje. Buvo išleista viena iš labiausiai kolekcininkų vertinamų tarpukario knygų – „Vytauto Didžiojo mirties 500 metų sukaktuvėms paminėti albumas, 1430–1930“.
Būtent tada, esant poreikiui romantizuoti reikšmingą datą, buvo sutvertas Vytauto Didžiojo istorinis kultas. Data pasitaikė tinkama – mirties jubiliejus. O kaip gi be Žalgirio mūšio?
Grįžkime prie sporto
Visiems žinoma, kad prieš sovietinę okupaciją Lietuvos krepšininkai dukart tapo Europos krepšinio čempionais. Tačiau „Žalgirio“ vardas naudotas nebuvo. Lietuva tuomet dukart iš eilės nuskalbė finaluose Latviją, dėl ko kaimynai pikti ir ligi šiol labiausiai motyvuoti žaisti prieš Lietuvą.
Jokios komandos pavadinimu „Žalgiris“ iki sovietinės okupacijos garsiai minimos nebuvo – nei krepšinyje, nei futbole. „Makabis“ buvo, o „žalgiriečių“ – ne. Žalgirio pavadinimu Lietuvos sporto draugija buvo įkurta 1944 m.
Statistika krepšinyje
Sovietų Sąjungos (SSRS) krepšinio aukščiausioje lygoje žaidė vyrų komandos:
- KKI (1947–50; 1947 tapo SSRS čempionais, 1949 vicečempionais)
- Kauno „Žalgiris“ (1946–47 ir nuo 1951; 1951, 1985 ir 1986 tapo čempionais, 1953 laimėjo SSRS taurę, 1952, 1980, 1983–84 – antrą vietą, 1953–55, 1971, 1973, 1978 – trečią vietą)
- Klaipėdos „Žalgiris“ (1954)
- Vilniaus „Spartakas“ (1961), „Plastikas“ (1964), „Statyba“ (1972 ir nuo 1975; 1979 laimėjo trečią vietą)
Moterų komandos:
- KKI (1948–49)
- Kauno „Žalgiris“ (1950–59)
- „Politechnika“ (1960–64, 1966–68, 1970–73)
- „Banga“ (1984–85)
- Vilniaus „Kibirkštis“ (1964 ir nuo 1968; 1969, 1971–72 ir 1984 laimėjo trečią vietą)
SSRS rinktines treniravo: V. Kulakauskas, S. Butautas, G. Sviderskaitė, M. Paulauskas, Rimantas Endrijaitis, V. Garastas.
Futbolas
Buvusiame Vilniaus „Žalgirio“ stadione – ypač Pietų 4-ojoje tribūnoje – išaugusiai kartai ne visada žinoma, kad mylimas klubas minimas nuo 1941 m. kaip sovietinės sporto draugijos „Spartakas“ narys.
Atėjus vokiečiams, draugija uždaryta, bet 1944 m. vėl atkurta. Draugijai priklausė ryšių, prekybos, medicinos, autotransporto, plentų, vietinės pramonės ir komunalinio ūkio darbuotojų bei kitos profsąjungos.
Ilgą laiką – 1948–1961 m. – Vilniaus „Spartaku“ vadinosi būsimoji „Žalgirio“ futbolo komanda. 1958 m. ji laimėjo „Tiesos“ taurę ir dalyvavo SSRS taurės turnyre, pasiekė pusfinalį ir pralaimėjo Maskvos „Dinamo“.
Vilniaus „Spartakas“ panaikintas 1962 m., kai Lietuvos „Spartako“ draugija buvo prijungta prie „Žalgirio“.
Ironiška tai, kad tarp Maskvos „Spartako“ ir Vilniaus „Žalgirio“ futbolo fanų devintajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje nuolat kildavo konfliktai ir net masinės muštynės. Tai įtraukė ir kitus Maskvos klubus – „Dinamo“, „Lokomotyvą“, CSKA. O su Kijevo „Dinamo“ fanais visada sutardavome gerai. Maskvos „Spartakas“ visada buvo bendras priešas.
Apie šiuos tris karštus taškus – Maskvą, Kijevą ir Vilnių – laidas transliavo net cenzūruojama Sovietų centrinė televizija.
Kodėl „Žalgiris“?
Kodėl būtent sovietmečiu „žalgirizuojasi“ ne tik istorijos vadovėliai, bet ir sportas? Paaiškinimas paprastas.
Tanenbergo ir Griunvaldo pavadinimai netiko – per daug vokiški. Ką tik užimtas Berlynas, prasidėjęs šaltasis karas – daugybė ideologinių priežasčių. Sovietai užgrobtoms tautoms leisdavo šokti kepurines ir lezginkas, demonstruoti tautų vienybę.
Tas pats – sporte. Kai Juozas Žiugžda rašė okupacinę Lietuvos istorijos versiją, Antanas Sniečkus jam mušė per galvą: „Skubinkis!“ Liepė parašyti A. Šapoką „bent jau kaip nors atvirkščiai“.
Sunku buvo įtilpti į marksizmo-leninizmo schemas: nei klasių kovos, nei proletariato sukilimo Lietuvoje nebuvo.
Žiugžda vadovėlį parašė – šleivą, kreivą, bet parašė. Ten tiko viskas, kas antivakarietiška ir antikatalikiška. Pagonybė šlovinta, slavai pristatyti kaip gelbėtojai nuo germanų.
Žalgirio mūšis sovietinėje istoriografijoje pateiktas kaip „broliškų slavų tautų pergalė“. Tik štai sovietinio melo bėda – lietuviai perėmė „Žalgirį“ ir pavertė ginklu prieš pačius okupantus.
Praėjusio amžiaus pabaigoje skanduotės „Žalgiris“, „Žalia-balta“, „Lietuva“ ir daug radikalių antirusiškų dainų tribūnose ugdė kartas, kurioms gelbėtojai iš Rytų nereikalingi.
Su praėjusia Žalgirio diena, kuri turi tęstis amžinai.