Prisimindami 1940-ųjų Lietuvos okupacinę vasarą, prisimename brg. gen. Kazį Skučą – vieną iš dviejų (kartu su Valstybės saugumo departamento direktoriumi Augustinu Povilaičiu) Lietuvos pareigūnų, paminėtų birželio 15-osios Sovietų Sąjungos ultimatume Lietuvai. Suimti ir teisti Lietuvos valstybės pareigūnus, neva kaltus dėl nusikaltimų ir provokacijų prieš čia dislokuotus raudonarmiečius, buvo pareikalauta jau pirmajame ultimatumo punkte.
Prasidedant okupacijai Lietuvos Respublikos Vyriausybė leido jiems trauktis į Vokietiją, bet sieną pereiti tik sulaukus atskiro nurodymo. K. Skučas su A. Povilaičiu nuvyko į pastarojo tėviškę Žygaičiuose (Tauragės apskr.) prie Vokietijos sienos, bet jos neperėjo. Lietuvos policininkų buvo suimti ir įkalinti Kauno sunkiųjų darbų kalėjime. Lietuva buvo planingai okupuojama, įsisuko kruvinų represijų mašina ir liepos 23 d. K. Skučas, A. Povilaitis ir grupė kitų aukščiausių laisvos Lietuvos saugumo ir karinės žvalgybos pareigūnų buvo išvežti į NKVD centrinę būstinę. Į liūdnai pagarsėjusį Maskvos Lubiankos kalėjimą. Sovietų Sąjungos Aukščiausiojo teismo Karinė kolegija 1941 m. liepos 8 d. paskelbė K.Skučui mirties nuosprendį, kurį įvykdė liepos 30-ąją Butyrkų kalėjime. Lavoną slapta užkasė kitame liūdnai pagarsėjusiame NKVD objekte – Komunarkos sušaudymų poligone, kuriame, kaip spėjama, nužudyta ir/ar palaidota iki 10000 režimo aukų.
K. Skučo žmona Stefanija su dukromis 1940 m. birželio 15-ąją pasitraukė į Vokietiją, vėliau – į JAV. 1990 m. K. Skučą reabilitavo Lietuvos generalinė prokuratūra, o 1992 m. – Rusijos vyriausioji Karinė prokuratūra.
Keletą metų prieš sovietų okupaciją tuometinis plk. K. Skučas nuo 1934 m. gegužės 1 d. iki 1939 m. sausio 9 d. (kitais duomenimis – iki 1938 m. gruodžio 23 d.) dirbo Lietuvos karo atašė Sovietų Sąjungai ir rezidavo Maskvoje. Iš Maskvos išvykstančiam Lietuvos atstovui buvo padovanota ši prabangi dėžutė cigarams, pagaminta iš medžio ir sidabro. Ant dangtelio išgraviruoti visų tuo metu Maskvoje dirbusių užsienio valstybių karo atašė parašai. Dangtelis viduje paauksuotas dedikacija prancūzų kalba: „A notre cher collégue Le Colonel Kazys Skučas 1934–1939 Le corps des attaschés militaires à Moscou“ („Mūsų brangiam kolegai pulkininkui Kaziui Skučui 1934–1939 Maskvoje dirbančių karinių atašė korpusas“).
Dėžutę Vytauto Didžiojo karo muziejui 2019 m. padovanojo iš JAV atvykęs K. Skučo anūkas Kazys Šukis.
„Dovanodamas raižytą medinę „Bruyere” firmos asmeninę K.Skučo pypkę, auksinį „Longines” firmos kišeninį laikrodį ir sidabrinį talpų portsigarą, išsiskiriu su mūsų šeimai brangiais daiktais, kurie priklausė mano seneliui ir kuriuos pasiėmė iš namų K.Skučo žmona su dukromis, kai buvo priverstos palikti Lietuvą. Beje, tą kišeninį K.Skučo laikrodį mano mama nešiojo ant kaklo. O ant portsigaro paviršių išgraviruoti įvairių šalių karo atašė, dirbusių su K.Skuču 1934-1938 m. Maskvoje, parašai. Dovanodamas šiuos asmeninius mano senelio daiktus, noriu, kad lietuviai nenustotų domėtis istorija, kad šie daiktai primintų ne tik K.Skučą, bet ir skaudžias Lietuvos istorijos pamokas”, – dovanodamas šeimos vertybes kalbėjo K. Šukis.
