Seimas vakar išėmė Civilinės sąjungos (taigi vienalytės partnerystės) balsavimą iš darbotvarkės, šįryt vėl įtraukė. Tokie žaidimukai. Kaip sakė klasikas, „kas meluoja, tas ir vagia“.
Partnerystės įteisinimui po svarstymo (tad dar ne galutinai) pritarta 60 balsų už, 52 balsais prieš ir 3 susilaikius. Iš 60 balsų už daugiau nei pusė (31) yra TS-LKD atstovų balsai. Tai labiausiai partnerystės įteisinimui nusipelniusi partija. Laisvės partija daugiausiai „stumia“ šį klausimą, tačiau niekada ir niekaip šioje kadencijoje jis negalėtų būti priimtas be TS-LKD atstovų daugumos palaikymo. Jeigu Lietuvoje bus priimta partnerystė, tai tik TS-LKD balsais.
Už partnerystės įteisinimą balsavo 31 iš 42 dalyvavusių TS-LKD atstovų. Taigi daug balsų „už“ ne tik todėl, kad apskritai TS-LKD atstovų Seime daug. Daug balsų „už“, nes partnerystę palaiko ¾ jų atstovų. Palyginimui, partnerystę palaikė vos didesnis procentas balsavusių liberalų (80 proc.) ir net mažesnis procentas balsavusių socialdemokratų (67 proc.). TS-LKD varžosi dėl antros progresyviausios (tradicinių normų naikinimo prasme) partijos Lietuvoje vardo.
Atkreiptinas dėmesys, kad TS-LKD šiuo keliu nuvedė ne tik atsinaujinimas naujais veidais, kai jaunoji jos politikų karta balsuoja už leftistines iniciatyvas. Vyksta ir senųjų politikų persimainymas, kai anksčiau daug kartų balsavę prieš vienalytes partnerystes ar kitas visuomenės normų keitimo iniciatyvas, dabar jau balsuoja už.
Šiame konkrečiame balsavime to pavyzdžiai: Bilotaitė, Zingeris, Sergėjus Jovaiša, Haase, Razma, Anušauskas, Kęstutis Masiulis. Visi esame laisvi pasirinkti paaiškinimą: galima tikėti Rasos Juknevičienės pasakojimais, kaip ji praregėjo būdama Briuselyje, Europos Parlamente, ir suprato anksčiau klydusi savo vertybėse, galima ir manyti, kad nauja leftistinė vadovybė greitai perlaužė politikus, vietoje pažiūrų turinčius prisitaikymo instinktą.
Svarbu atkreipti dėmesį ir į kitką: nors neįmanoma, kad partnerystę įteisintų be TS-LKD balsų, įmanoma, kad net ir palaikant TS-LKD balsų už partnerystę galėtų pritrūkti. Šį kartą jų užteko, nes Raskevičiaus projektą palaikė 6 LSDP ir 3 Skvernelio partijos atstovai. Labai juokinga stebėti, kai iš pažiūros konservatyvūs žmonės kovoja prieš dabartinę vyriausybę, siekdami, kad verčiau jau valdytų opozicija. Dvi iš trijų didžiausių opozicijos frakcijų geriausiu atveju neturi tvirtų pažiūrų, kuriomis skirtųsi nuo Laisvės partijos, o LSDP apskritai yra programoje įtvirtinusi leftistines nuostatas. Dabartiniame Seime pokyčių potencialo tiesiog nėra.
Turbūt niekas neturime konkrečių faktų, bet turime logiką ir teisę ja naudotis. TS-LKD rinkiminiu požiūriu balsavimas už partnerystę nėra naudingas, nepriklausomai kada tie rinkimai įvyktų. TS-LKD balsavimas už tai ir apskritai sutikimas balsuoti šiuo klausimu turi būti mainų už Laisvės partijos ir liberalų balsus dalis. Už ką mainais turės balsuoti Laisvės partija ir liberalai? Už vidurinę klasę naikinančią ir net į pamatinę turto paveldimo šeimoje normą besikėsinančią mokesčių reformą ar už išankstinius rinkimus, ar už abu? Vargiai kuris nors kitas klausimas galėtų būti konservatoriams vertas šito balsavimo.
Partnerystės įteisinimas Lietuvoje yra itin antidemokratinis veiksmas, nes visiems gerai žinomas visuomenės nepritarimas šiam sprendimui. Taip, demokratija nėra daugumos diktatūra ir žmogaus teisės yra svarbios. Tačiau ekvilibristika, kad neva yra žmogaus teisė į vienalytę šeimą arba, kad jos nepripažinimas yra diskriminacija, neturi pagrindo: jeigu egzistuotų žmogaus teisė į vienalytę šeimą, ji buvo privaloma narystės ES sąlyga. Taip nėra.
Tarptautiniai teismai tik įpareigoja kaip nors sureguliuoti jų teisinius santykius, o ne pripažinti esant šeima. Atitinkamai diskriminacija yra vienodų dalykų teisinis traktavimas skirtingai. Akivaizdu, kad kalbame ne apie vienodus dalykus. Taigi visuomenė turi teisę ir pareigą pati spręsti šeimos sampratos klausimą (partnerystė teisiškai lygu šeimai). Visuomenės nuomonė šiuo klausimu akivaizdi, galimai net auga nepritarimo tendencija: nuo 2022 m. birželio iki 2023 m. vasario nepalankus minėto projekto vertinimas ūgtelėjo nuo 68,2 proc. iki 72 proc. Bet tariamai dešiniajai valdžiai tai nerūpi.
Nuosekliai sekant iš demokratiškumo reikalavimo ir suprantant, kad šeimos samprata yra konstitucinio lygmens norma, kad ir ką šioje kadencijoje pribalsuotų Seimas, yra būtina su Seimo arba Prezidento rinkimais surengti referendumą dėl šeimos sampratos Lietuvoje ir galutinai be spekuliacijų atsakyti, ar yra šiam pamatiniam pokyčiui tautos mandatas Lietuvoje.
TS-LKD yra aiškiai uždraudusi savo atstovams palaikyti tokį referendumą, kas geriausiai simbolizuoja jos požiūrį į tautą ir demokratiją. Visi kiti turėtų apsispręsti ir aiškiai pasisakyti šiuo klausimu. Ne tik partijos, bet ir visuomenė.
Pabaigai – už patį balsavimą nepalyginamai skandalingesnė žinia, jog įteisinti partnerystes Lietuvą viešai paragino JAV ambasadorius Lietuvoje. Normalu, kad Seimas svarsto tokį klausimą – tai Seimo teisė. Tačiau absoliučiai nenormalu, kad kitos šalies ambasada aiškina, ką Lietuvai daryti šiuo klausimu, dar ir su niekingomis užuominomis į kolektyvinės gynybos tvirtumą.
NATO gynybos įsipareigojimai neturi nieko bendra su visuomenių požiūrių ar įstatymais šeimos klausimu, o mėginimai tai sieti yra tik melas ir/arba šantažas. Šiandien valdžioje Bidenas ir jam vienalytė šeima vertybė. Po rinkimų gali būti visiškai kitaip. Kokios pažiūros bevyrautų JAV, sieti gynybos įsipareigojimus ar valią jų laikytis su šalies vidaus politika ir pažiūromis būtų labai pavojingas, NATO silpninantis precedentas. Lenkijos atžvilgiu tokie cirkai nevyksta, lenkai gerbiami.
