Ne, tai nebus kažkoks politinis manifestas ar valstybės tarnautojo parašyta preambulė vienai iš daugybės Kauno vystymosi strategijų su tuščiais žodžiais ir negyvomis frazėmis apie „inovatyvų“, „klestintį“, „veržlų“, „atvirą ir bendradarbiaujantį“, „tvarų“ (šį žodį apskritai reikėtų pripažinti parazitu lietuvių kalboje) Kauną, kuriomis bandoma nubrėžti ateities gaires mano gimtajam miestui.
Nes niekam tie biurokratiniai užkeikimai neįdomūs, miesto ir miestiečio sielos jie niekaip neatspindi, todėl biurokratų svajos – popieriams ir planams, o laikinosios sostinės gyvenimas teka sava, išskirtinio likimo vaga.
Tai bus mano, kaip ketvirtos kartos kauniečio, vizija. Kaip aš Kauną matau, kaip jį jaučiu ir kokiu norėčiau, kad jis būtų.
Galima ilgai ginčytis su istorikais, tačiau mano manymu, Kaunas savo likimo kelią ir išskirtinę vietą mūsų šalyje atrado ne taip seniai – 1919 m. sausio 2 d., iš Vilniaus persikėlus laikinajai Vyriausybei.
Tai buvo istorinio lūžio taškas, suformavęs Kauną ir jo tapatybę. Gal kas ir prieštaraus, primins gerokai pritemptus faktus prie Kauno, kaip Hanzos sąjungos miesto, įvaizdžio, ar net bandys kalbėti apie carinės okupacijos laikotarpį, kuris Kaunui nedavė nieko naudingo ir reikšmingo, išskyrus visiškai nepasiteisinusias kariniu požiūriu fortifikacijas, tačiau tai, kaip kauniečiai suvokia savo miestą, yra tarpukario Lietuvos palikimas.
Tada Kaunas tapo valstybingumo ir tautiškumo simboliu. Kaune gimė ir subrendo moderni Lietuva. Kaunas parodė, kaip iš užmiršto imperijos užkampio gali gimti modernus nepriklausomos Lietuvos miestas.
Kaunas išlaikė savyje laisvės dvasią net gūdžiu sovietmečiu, užtenka prisiminti 1956 – ųjų antitarybines demonstracijas, Kalantines ir kitus įvykius. Kaune buvo nutiestas kelias į Atgimimą.
Tokia Kauno dvasia ir yra tikroji tapatybė, miesto genius loci. Kaunas mano akyse visada buvo išskirtinis. Su išskirtine misija – būti geriausia Lietuvos versija. Išsaugoti viską, kas svarbu ir brangu lietuvių tautai, bet tuo pačiu ir pirmam priimti naujoves, stiprinančioms mūsų šalį ir leidžančioms žengti į ateitį.
Ir toji Kauno misija nėra baigta. Kaunas privalo būti išskirtine Lietuva Lietuvoje, arba jei norite – pavyzdine Lietuva. Čia turi persipinti du pasauliai: tradicijų, kultūros, kalbos išsaugojimas ir absoliutus imlumas modernioms technologijoms, socialinėms idėjoms, naujiems verslo modeliams. Etninės kultūros muziejus ir Silicio slėnis viename, šiek tiek pajuokaujant.
Reikia pripažinti liūdną faktą – keičiasi Lietuvos demografinė sudėtis. Regionai tuštėja ir nėra požymių, kad šis procesas būtų realiai stabdomas. Nors reiškinys ir blogas valstybės mastu, tačiau Kaunui tai yra šansas – tapti vidinės migracijos sostine.
Atviru miestu, kuriame kiekvienas atvykėlis ras galimybes realizuoti savo potencialą. Atsivežti savo žinias, idėjas, perkelti verslus, užsiimti moksline ir kultūrine veikla. Čia žmogus jaučiasi ne sraigteliu, bet kūrėju.
Kaunas ne tik svetingas, bet ir griežtas. Netoleruoja kenkėjiškos veiklos, abejingumo, nusikalstamumo. Kaunas moka pasakyti „ne“ – nusikaltimams, betvarkei. Bet dar geriau moka sakyti „taip“ – žmonėms, kurie nori kurti, augti, prisidėti. Kaunas svetingas tiems, kurie nori gyventi geriau – ne bėgdami nuo savęs, bet ieškodami vietos, kurioje galėtų būti labiau savimi. Tuo pačiu kiekvienas atvykęs turi jaustis čia saugus. Saugus dėl savo gyvybės, saugus dėl savo turto, saugus nuo valdininkų savivalės.
Kaunas jau dabar turi viską, ko reikia: talentus, istoriją, geografinę vietą, potencialą. Bet svarbiausia – turėti tikslą. Labai reikia, kad kauniečiai patikėtų savo istorine misija – paversti Kauną Lietuvos vitrina, išsaugoti Kauną kaip lietuvybės šaltinį. Ir tada Kaunas taps geriausia Lietuvos versija.
