Gegužės 1-oji sovietinis reliktas? Ar tikrai? Mums teigia, kad mes niekuomet tai gerai negyvenome, nei dabar . Taip, Rytų Europos šalims tai gal ir taikytina, tik štai pats laikas jau nutraukti istorinę bambagyslę ir suprasti- mes jau daugiau nei 30 metų esame Vakarų civilizacijos dalis ir pažvelgti kur šioji ritasi.
Vitalijus Balkus
Deja, kaip mes įžengėme į Vakarų civilizaciją šioji jau sunkiai sirgo. Praeityje jau buvo „vienos algos“ standartas, monopolijos jau visiškai dominavo, o ant bankų kabliukų jau kabėjo dauguma vakariečių. Mes to nematėme, nes išsivadavus nuo buitinio skurdo mes džiaugiamės įperkamais džinsais ir kramtoma guma be padangos prieskonio.
Tačiau kelnės kelnėmis, tačiau yra esminiai dalykai tokie kaip busto prieinamumas, tikrai kokybiška medicina ir švietimas ir t.t. Na ir aišku galimybė pačiam užsidirbti ir pasinaudojus laisvosios rinkos privalumais gal net praturtėti.
Tik štai realybė kiek kitokia. Nepaisant propagandinės demagogijos mūsų ekonominės, laisvės su pagreičiu mažėja. Vakaruose pavergimas kreditais prasidėjo maždaug 7 dešimtmetyje ir šiandien viduriniosios klasės atstovas be paskolos niekaip negali įsigyti būsto.
Paskolos reikia ir kokybiškam mokslui.Paskolos reikia automobiliui. Iš tikro sodinimo ant kreditų adatos strategija buvo puiki.
Juk turėk dabar – mokėk vėliau žmogui kur kas patraukliau atrodo, nei taupyk ir turėk. Ir nėra juk svarbu, kad tas „veliau“ tai dviguba kaina. Tokie jau esame.
Kaip traktuoti banko skolininką su 20 metų trukmės paskola? Tai banko įkaitas, kuriam nevalia sirgti, atsisakyti bent laikinai nemėgstamo darbo ar tiesiog pakeisti radikaliai gyvenamą vietą.
Ar jo padėtis geresnė nei XIX a. pramonės darbininko? Ne, nes jis dabar priklausomas ir nuo darbdavio ir nuo kreditoriaus.
Ir jei šis norės pastarojo atsikratyti ir skolą kuo greičiau atiduoti ars nors ir po 12 valandų visiškai „savanoriškai“.
Jis visiškai „savanoriškai“ sutiks su sau nenaudingomis darbo sąlygomis, nes užtikrintos pajamos jam svarbiau nei asmeniniai interesai.
Bet jus pasakysite, kad dabar nesi pririštas prie konkretaus fabriko ir jei nepatinka keliauji į kitą.
Tačiau tai irgi iliuzija ir, kaip tik, jei esi proletaras dar kiek daugiau galimybių yra savo darbo rankas parduoti arba savomis jėgomis bandyti kapanotis.
Bet jei tu esi profesijos kur vieninteliai galimi darbdaviai yra stambios įmonės ir tavo žinių tiesiogiai galutiniam paslaugų pirkėjui nereikia – būsi priverstas dirbti tik stambioms kompanijoms kur sąlygos iš esmės vienodos.
Taip, tavo atlyginimas greičiausiai bus didesni nei „prasčioko“ tačiau tavo pasirinkimo laisvė ne didesnė nei viduramžių uosto laisvai samdomo jūreivio.
Galimybės savarankiškai kapanotis, kur dar tai įmanoma, irgi tampa vis labiau miglotos. Vėl gi yra sričių, kur taikomi tokie drakoniški reikalavimai nuosavam verslui pradėti, kad net ir savo srities genijus nuolankai lenks nugarą samdytojui nei bandys savo jėgas.
Beje, geras to pavyzdys yra medicina, kur ilgą laiką istoriškai buvo norma, kuomet gydytojas atsidaro savo praktiką.
Šiandien sava praktika tai neįgyvendinama svajonė jaunam specialistui. Ir tokių sričių tik daugėja. Net ir mažai gamybai pradėti jau reikia ne tik idėjos bei startinio kapitalo įrangai, tačiau dar viršaus pinigų krūvai reikalavimų įvykdyti t.t. ir visokiems žalumo-tvarumo pramanams.
Šiandien tu net negali laisvai daryti tai kas buvo įprasta šimtmečiais – nusipirkti nuosavą dirbamą žemę ir imtis ūkininkavimo.
Pirmiausiai tos laisvos žemės beveik nėra, nes šioji stambiųjų veikėjų dažnai naudojama išmokoms „auginti“.
Net jei ir yra – jos tau niekas neparduos iki netapsi diplomuotu ūkininku. O ir pradėjęs dirbti žemę tu busi įspaustas į geležinius rėmus, kur net savo sėklų negalėsi naudoti.
Atskira kalba apie valstybę, kuri labai taikliai dabar smerkiamo istorinio veikėjo buvo pavadinta prievartos mechanizmu valdančiosios klasės rankose.
Valstybė jau seniausiai veikia bankų, stambių kompanijų bei monopolijų interesams. Taip – tame nieko naujo ir taip buvo visuomet, tačiau reguliavimo ir ypač reguliavimo laikymosi lygis yra beprecedentis.
Galų gale bebaigiamos kurti sąlygos, kai net neliks pinigų, kuriais galėtume laisvai disponuoti.
Tad, gerbiamieji mano, ar tikrai mes dabar gyvename be priespaudos ir be išnaudojimo? Ar tikrai mes visi dirbame savanoriškai ir esame laisvi elgtis taip kaip mums naudinga? NE .
Įdomu tai, kad šiandienos visuomenėje labiausiai engiami yra tie, kas dažniausiai esamą sistemą palaiko.
Kalbu tikrai ne apie klasikinius proletarus, o apie viduriuotosios klasės atstovus turinčius „gerus“ diplomus, „gerus“ darbus, jų manymu „gerus“ atlyginimus ir t.t. Jie dažnai nemato savo pažeidžiamumo ir nesupranta, kad jų dabartinė gerovė tėra iliuzija subyrėsianti po rimtesnio sukrėtimo į šipulius.
Čia tie ką jau dabar kai kas ciniškai vadina „nauja nafta“ t. y. visuomenės sluoksnis kurį lengviausiai išnaudoti.
Vėl gi – klasikinis proletaras iš krizės ištiktos šalies išvažiuos pirmas, o pabandyk ryžtis viską mesti kai turi „nuosavą“ (banko) būstą , „prestižinę“ profesiją ir kitas savo paties sukurtas iliuzijas?
Beje, ne veltui nekilnojamo turto mokestis pirmiausiai nukreiptas būtent ne į turtinguosius, o į kuriančiąją klasę nes niekur šioji greitai neišsilakstys.
Tai kam gi dabar Gegužės 1-ąją varpai skamba? Tiems, kas net nemato kaip nykiai, ciniškai ir begėdiškai yra išnaudojami.
