Šį kartą Kremlius prašovė spėdamas, kaip Europa reaguos į jo šantažą dėl naftos ir dujų, – rašo „The Telegraph“ apžvalgininkas Jeremy Warneris.
Karui įpusėjus paprastai klaidinga skelbti pergalę, nes fortūna gali būti žiauri. Tačiau jau dabar aišku, kad Vladimiras Putinas, vykdydamas žudikišką puolimą prieš Ukrainą, padarė mažiausiai keturias katastrofiškas klaidas.
Pirma, jis labai neįvertino Ukrainos pasipriešinimo ryžto ir jėgos. Antra, jis, regis, nežinojo kiek neprofesioanli ir banditiška jo kariuomenė. Jų karo nusikaltimai taip įžeidė Vakarų jautrius jausmus, kad net rusakalbė Vokietija dabar visiškai palaikė demokratinį aljansą. Trečia, jis manė, kad karas suskaldys nykstančius ir morališkai žlugusius Vakarus, tačiau vietoj to juos suvienijo bei įkvėpė naujos gyvybės. Ir galiausiai jis pervertino savo naftos ir dujų tiekimo svertų įtaką.
Tačiau Europa neįsivaizduojamu greičiu prisitaiko prie pasaulio be rusiškų angliavandenilių perspektyvos. Šią savaitę Berlynas pareiškė, kad per „kelias dienas” gali nutraukti savo priklausomybę nuo Rusijos naftos, jei ne nuo dujų, ir grasino pražūtingai atimti iš Rusijos pagrindinę jos ekonomikos atramą. V. Putino klaidingus apskaičiavimus galima paaiškinti Rusijos žvalgybos nesėkmėmis, tačiau yra ir labiau paplitęs paaiškinimas. Autokratijos labai blogai supranta savo pačių ribotumą. Režimai, kurie greitai baudžia už bet kokį nesutikimą, visada tampa iliuzinio tikėjimo savimi aukomis ir todėl klysta.
Tai nereiškia, kad galiausiai jie nekelia didelės grėsmės liberaliai santvarkai. Kaip dabar matome, jie gali padaryti didžiulę žalą ir sukelti kančias. Be to, branduolinėmis bombomis apsiginklavusios desperatiškos autokratijos yra ypač pavojingos, nes gali jas panaudoti, kaip šią savaitę pagrasino Rusijos užsienio reikalų ministras Sergejus Lavrovas.
Vis dėlto Rusijos branduoliniai grasinimai yra labiau silpnumo nei stiprybės ženklas. Naujausias klaidingas apskaičiavimas – sprendimas nutraukti dujų tiekimą Lenkijai ir Bulgarijai. Tikėtina, kad taip norima įspėti daug didesnes Rusijos angliavandenilių pirkėjas, pavyzdžiui, Vokietiją ir Italiją, – tarsi „jūs būsite kiti”. Tačiau taip grasindamas Putinas tik dar labiau šauna sau į koją.
Kaip žino kiekvienas verslo vadovas, jei tiekėjas jus nuvilia, ypač tokiomis aplinkybėmis, kurios prilygsta sutarties pažeidimui, reikia nedelsiant imtis priemonių nutraukti santykius ir ieškoti alternatyvų. Būtent tokią reakciją išprovokavo V. Putinas. Tiesioginis iššūkis – Rusijos reikalavimas, kad Europa už dujas mokėtų rubliais, o ne eurais ar doleriais, kaip numatyta sutartyse. V. Putinui tai, matyt, atrodė, kad taip jis privers Europos pirkėjus sabotuoti sankcijas bei palaikyti rublio kursą, kurį iš pradžių smukdė Vakarų atsakas į Rusijos agresiją.
Tačiau yra kiek keista ir nenumatyta paribio statuso pasekmė. Vakarų bendrovėms boikotuojant Rusijos rinkas ir atitinkamai mažėjant importui, rublis pastaruoju metu iš tikrųjų sustiprėjo tiek, kad Maskva galėjo panaikinti kai kurias kapitalo kontrolės priemones, skirtas valiutai apsaugoti.
Todėl vienintelis tikslas, kodėl ir toliau reikalaujama mokėti rubliais, yra dingsties nutraukti tiekimą ieškojimas. Kai kurie Europos pirkėjai rado apėjimo būdų. Rusijos bankams, kuriems nebuvo pritaikytos sankcijos, mokama eurais arba doleriais, o tada, pasinaudojant gavėjo vardu atidarytomis sąskaitomis, jie konvertuoja juos į rublius. Tai gudrybė, pažeidžianti sankcijų dvasią, jei ne raidę. Todėl V. Putinas tai gali laikyti tam tikra pergale.
Tačiau Kremlius vėl dramatiškai suklydo dėl greičio, kuriuo net vokiečiai stengiasi išsivaduoti iš Rusijos gniaužtų. Nutraukdamas tiekimą, Putinas tam tikra prasme naudoja savo pagrindinį ekonominį ginklą, kol dar gali – netrukus jis taps nebeveiksniu.
Taip jau atsitiko, kad didžioji Rusijos užsienio valiutos dalis yra ne dujos, o nafta. Ją galima lengvai eksportuoti ir ji visada ras alternatyvių pirkėjų, net ir tada, kai Europa ir Amerika nustos ją pirkti. Tačiau dujos – visai kas kita. Jas galima transportuoti tik vamzdynais arba suskystintomis dujomis, o abiem atvejais reikalinga sudėtinga infrastruktūra. Šiuo metu dujotiekiai, reikalingi dujoms iš Europos nukreipti į Kiniją, dar neegzistuoja.
Putinas surizikavo manydamas, kad Europa nenorės prisiimti ekonominio smūgio dėl to, kad bus atkirsta nuo rusiškų dujų, tačiau šantažas nepasiteisino. Rusijai Europos rinkos reikalingos kur kas labiau nei Europai jos energija.
Putinas tikėjosi pasinaudoti Vakarų silpnumu, susiskaldymu ir didėjančia abejone savimi, pateikdamas savo invaziją kaip kovą tarp atgimstančios autokratijos ir išsigimusios liberalios demokratijos. Tačiau jam pavyko ne dar labiau pakenkti demokratinei santvarkai, o tik išryškinti jos stipriąsias puses ir patrauklumą.
Dievas žino, kad mūsų valdymo sistema vargu ar yra nekritikuotina. Ji taip pat linkusi į katastrofiškas klaidas (liudija padėtis Irake ir Afganistane). Tačiau mūsuose bent jau atsakingus už tai vadovus galima nušalinti.
