Tai, kas svarbu žuvų apsaugai, tinka ir visoms kitoms gyvosios gamtos rūšims

Aplinkos ministerijos Juozo Virbicko premija už nuopelnus išsaugant žuvų išteklius šiemet paskirta Valstybinės saugomų teritorijų tarnybos Biologinės įvairovės skyriaus vyriausiajam specialistui Jonui Pašukoniui. Šia proga  – pokalbis su laureatu, kuris daug prisidėjo prie to, kad į nerštą plaukiančias lašišas šiandien galima stebėti net pačiame sostinės centre.

Kai rinkotės biologijos studijas, tikriausiai negalvojote, kad tapsite aplinkosaugininku? Kaip susidėliojo aplinkybės, kad didžiąją profesinės karjeros dalį rūpinotės žuvų ištekliais?

Užaugau Dzūkijoje prie Dusios ežero. Vaikystė ir paauglystė prabėgo ant jo kranto su lazdyno meškere rankose. Tėtis dirbo eiguliu prie gimtojo Žagarių kaimo esančiame Trako miške, jis jau tuo metu buvo botaninis draustinis. Daug laiko jame praleisdavau ir padėdamas tėčiui, ir stebėdamas gamtą. Ji visuomet buvo greta, tačiau, kai stojau į biologiją Vilniaus universitete, negalvojau apie aplinkosaugą. Labiau traukė zoologija. Studijų metais įsitraukiau į visuomeninių gamtos apsaugos inspektorių veiklą, dalyvaudavau reiduose išaiškinant žvejybos taisyklių pažeidimus. Tai ir buvo pirmoji pažintis su žuvų išteklių apsauga. Atsitiko taip, kad visam gyvenimui. Pirmoji darbo vieta – mokslinio-gamybinio susivienijimo „Venta“ žuvininkystės ūkis. Ten dirbau  vyresniuoju ichtiologu ir praktiškai susipažinau su žuvininkyste, versline žvejyba, žuvų veisimu. Vėliau buvau pakviestas dirbti žuvų apsaugos inspektoriumi į atsikūrusią Lietuvos žuvisaugos, žuvivaisos ir žvejybos reguliavimo baseininę valdybą, darbą tęsiau Aplinkos apsaugos departamente, Aplinkos ministerijoje. Praėjau visas pakopas nuo žuvų apsaugos inspektoriaus iki Žuvų išteklių departamento direktoriaus. Nuo šios srities nenutolau ir darbuodamasis Lietuvos valstybiniame žuvivaisos ir žuvininkystės tyrimų centre, buvau atsakingas už lašišų ir šlakių išteklių atkūrimą.

Ar tai vienas iš darbų, nuveiktų gamtos labui, kuriuo galite didžiuotis?

Taip. Su kitomis Baltijos valstybėmis kūrėme Baltijos lašišų apsaugos planą, nacionalines lašišų ir šlakių atkūrimo programas. Veisėme šias žuvis dirbtiniu būdu ir išleisdavome į upes jų jauniklius, įrenginėjome žuvų praėjimo takus užtvankose, rūpinomės, kad užtvankos nebebūtų statomos, stebėjome atkuriamų rūšių išteklių būklę. Po dvidešimties metų galime džiaugtis rezultatais –  lašišų gerokai pagausėjo, ir jų, ir šlakių ištekliai stabilūs, mėgėjams šias žuvis leidžiama žvejoti upėse, o į nerštą plaukiančią lašišą esu stebėjęs nuo Žaliojo tilto Vilniuje. Labiausiai atsigaudavo širdis, kai savo rankomis paleisdavau vandens telkiniuose vos vieną gramą sveriančias, bet jau pakankamai stiprias, kad galėtų išgyventi gamtoje, žuvytes. Lašišų ir šlakių jaunikliukus esu po visą Lietuvą išvežiojęs. Džiugiausios darbo akimirkos, kai gegužę atbundant gamtai brendi upeliu su maišu rankose, kuriame žuvytės deguonimi prisotintame vandenyje, ir ieškai geriausios vietos paleist. Nuo to, kaip atsakingai ir nuoširdžiai vietą parinksi, priklauso jų tikimybė išgyventi. Išvažiuodavome ankstyvą rytą, kol dar vėsu, nes šios žuvys šaltamėgės, ir būdavo, kad keliaudavome per visą Lietuvą – iš Žeimenos lašišų veislyno netoli Pabradės iki Šventosios netoli Baltijos.

Kitą man labai svarbų projektą įgyvendinau dirbdamas Žuvininkystės tarnyboje prie Žemės ūkio ministerijos. Teko organizuoti ir koordinuoti margųjų upėtakių ir kiršlių veisimą istoriniame žuvų veislyne, 1884 m. Lietuvos ichtiologijos pradininko Mykolo Kazimiero Girdvainio suprojektuotame ir įrengtame Trakų Vokėje, pritaikėme jį šaltavandenių žuvų veisimui naudojant modernias technologijas. Sėkmingai pradėjome veisti marguosius upėtakius. Jų jaunikliukus išvežiojome į upelius po visą Lietuvą.

Su tokia meile pasakojate apie žuvų veisimą, spėju, dabar pats nebežvejojate?

Dabar ne. Kai pradėjau dirbti su žuvų ištekliais, ypač susipažinęs su versline žvejyba ir su kai kuriais įrankiais, pavyzdžiui, tuo metu Kuršių mariose dar naudotais 0,5 km ilgio traukiamaisiais tinklais, smulkiaakiais statomais tinklaičiais ir pamačiau, kokią jie daro žalą – žūdavo daug jauniklių, buvo pažeidžiamas dugnas, jo bendrijos – pasikeitė požiūris. Teko pasirūpinti, kad šios priemonės būtų uždraustos, verslinė žvejyba vyktų kuo mažesnę žalą darančiais įrankias. Kartu stengėmės šviesti žvejus, pasiremdami mokslininkų atliktų tyrimų rezultatais, pateiktomis rekomendacijoms aiškinome, kodėl  reikalingi pokyčiai. Žvejams reikia gyventi dabar, o žuvų apsauga besirūpinantys specialistai privalo rūpintis, kad būtų ką gaudyti ir po 50 metų. Todėl būtina ieškoti kompromiso, įtikinti. Labai pasitarnavo, kad svarbiausi klausimai būdavo aptariami visiems suinteresuotiesiems atstovaujančioje Žuvų išteklių naudojimo ir atkūrimo taryboje, kuriai pirmininkavo šviesios atminties profesorius Juozas Virbickas.

Pastaruosius ketverius metus rūpinatės visa gyvąja gamta. Išsiplėtė veiklos sritis ir tikriausiai pasikeitė darbas, mažiau važinėjate, daugiau laiko kabinete praleidžiate?

Dabar dirbu Valstybinės saugomų teritorijų tarnybos Biologinės įvairovės skyriaus vyriausiuoju specialistu. Čia turiu matyti visą gamtos spektrą, ne tik žuvis, nors jų neužmiršau. Daugiausia man tenka vertinti ūkinės veiklos projektų poveikį Europos ekologinio tinklo „Natura 2000“ teritorijų, kitų saugomų teritorijų biologinei įvairovei. Mažiau būnu gamtoje, daugiau laiko praleidžiu nagrinėdamas projektus, rašydamas raštus, rengdamas dokumentus, bet mokykloje man sekėsi rašyti, tai labai praverčia. Jei pakliūva projektas, susijęs su vandens telkiniais, itin kruopščiai žiūriu, kad žuvų apsaugos sąlygos būtų užtikrintos, kad žmogaus veikla netrikdytų jų ramybės, ypatingai neršto, migracijos metu, kad nebūtų teršiamas vanduo.

Žuvims pasisekė, kad jūs jomis rūpinatės, galbūt jos tai jaučia?

Žuvys nematomos, jos visą laiką po vandeniu, ir kalbėti nemoka, tad nepasiskųs. Mažai kas pastebi, kad jos nyksta, supranta kodėl ir kad nieko nedarant kai kurias rūšis prarastume. Visą laiką stengiausi tai parodyti visuomenei, rūpėjo, kad ji suprastų. Stengiausi savo veiklą pristatyti vaikams, jaunimui, supažindini juos su šiuolaikinėmis žuvų veisimo technologijomis, išteklių atkūrimu, žuvų vieta vandens telkinių ekosistemoje. Neretai veždavausi ir moksleivius iš tuometinio Lietuvos jaunųjų gamtininkų centro, kad patalkintų išleidžiant žuvų jauniklius į upelius ir upes, pajustų tos akimirkos džiaugsmą ir suvoktų svarbą. Tikiu, kad žuvų jaunikliai tikrai jaučia, ar juos išleidai su meile, ar atmestinai, bet kur.

Kai save palyginate tik pradėjus dirbti ir šiandien: kaip skiriasi jūsų požiūris į aplinkosaugą?

Jis tapo gerokai platesnis. Sukaupiau žinių ir patirties. Tačiau pagrindiniai principai išliko tokie patys. Tai, kas svarbu žuvų apsaugai, tinka ir visoms kitoms gyvosios gamtos rūšims. Pagrindinis –  kad aplinkosaugoje priimdami sprendimus, susijusius su gamtos išteklių reguliavimu, rūšių apsauga, turime gerai išmanyti rūšių biologiją, jų tarpusavio ryšius ir būtinai remtis būklės bei jos pokyčių stebėsena, moksliniais tyrimais ir rekomendacijomis, kad žinotume, kur esame ir kuriuo keliu eiti. Jeigu neturi tikslių duomenų ir dirbi apgraibomis, labai didelė tikimybė apsirikti, o tai ne tik netikslingos sąnaudos, bet ir grėsmė saugomiems objektams. Aplinkos kokybė labai svarbi gyvajai gamtai, bet manau, kad padėtis su ja Lietuvoje nėra tokia bloga. Žinoma, net ir maža valstybė turi prisidėti nors truputį stabdant biologinę įvairovę keičiančią klimato kaitą. Bet apima neviltis ir abejonės, kai siekiame klimato kaitos švelninimui padidinti šalies miškingumą, o tuo metu iki šiol sąmoningai ir su tyliu valdžios palaiminimu deginami atogražų miškai Brazilijoje. Kiek tokiuose gaisruose CO₂ į atmosferą paleidžiama, kiek sunaikinama mokslui dar net nežinomų rūšių? Tėvų biologų pėdomis pasukęs sūnus Andrius, biologijos mokslų daktaras, tyrinėja atogražų miškų varliagyvius ir kiekvienais metais būna ekspedicijose Amazonės džiunglėse. Neseniai atsitiktinai nufotografavo orchidėjų rūšį, pasirodo, pasaulyje dar neaprašytą. Ji galėjo žūti gaisre ir taip ir likti nežinoma. Džaugiuosi, kad šeimoje turime pamainą, kuri gali spręsti rūšių apsaugos problemas globalesniu mastu.

Dirbate srityje, kur rūpinimasis aplinka turėtų būti natūralus dalykas. O kaip būna namuose, kai baigiate darbus?

Esu pedantas. Tvarka –  man yra įgimtas poreikis. Labai nustebčiau, jeigu kas nors iš mano šeimos –  aš, žmona ir keturi mūsų vaikai – numestų šiukšlę. Rūšiuoti atliekas mes visi įpratę, nesvarstydami, kaip jos bus toliau panaudotos. Į darbą visgi tenka važinėti automobiliu, nes gyvename tolokai, Vilniaus pakraštyje. Miškas čia pat už tvoros, gamta visai šalia. Dėl to namai dažnai tampa nukentėjusių gyvūnų prieglauda. Sėkmingiausias šeimos „projektas“ – kėkšto užauginimas iš po išdraskytu lizdu rasto bejėgio jauniklio iki skraidančio paukščio.

Ar pritartumėte minčiai, kad aplinkosauga – tai ne profesija, o gyvenimo būdas?

Taip. Esu laimingas, kad dirbau ir dirbu prasmingą darbą, ne vien dėl pragyvenimo. Tačiau ne visi artimieji patenkinti, kad dažnai neskiriu darbo nuo laisvalaikio. Nuo darbinių minčių, be buities darbų, dar atitraukia geras futbolas, širdžiai miela muzika, knygos.

Kalbino Giedrė Budvytienė